Vienos mokyklos sugebėjo įsirengti po 4 ar 6 laboratorijas, o kitos jų turi nulį
Skirtingų disciplinų laboratorijos yra didelė paspirtis ir nauda mokiniams, bet mokyklose jos įrenginėjamos be jokios sistemos.
Kaip ir daug dalykų švietimo srityje, laboratorijos šalies mokyklose įrengiamos padrikai ir užsiimant saviveikla. Vieniems mokiniams dėl to pasiseka, o kitiems net labai nepasiseka. Pasižvalgykime po skirtingas mokyklas ir regionus. Štai Vilniaus Pilaitės gimnazijoje arba Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje veikia daugiau nei po aštuonias ar šešias laboratorijas, bet turime ir tokių gimnazijų, kuriose mokosi daugiau nei po tūkstantį mokinių, bet jos neturi nė vienos laboratorijos.
Na, galima teigti, kad Pilaitės gimnazija yra nauja mokykla ir ją statant buvo pagalvota ir apie laboratorijas, bet turime nenaujų mokyklų, kurios puikiai aprūpintos skirtingų mokslų laboratorijomis. Tarkime, Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijoje mokosi 456 mokiniai, o ji turi net 7 laboratorijas. Po 6 laboratorijas turi ir tikrai stiprios šalies mokyklos: Palangos senoji gimnazija ar Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija.
Beje, esama ir mažų mokyklėlių, kuriose veikia po 3–4 laboratorijas. Štai Kelmės r. Kražių Ž. Liauksmino gimnazijoje mokosi 136 mokiniai, o ji turi 4 laboratorijas, tiek pat laboratorijų turi ir Žygaičių gimnazija, kurioje mokosi 185 mokiniai, arba Utenos r. Užpalių gimnazija, kurioje mokosi 146 mokiniai, o ji turi 3 laboratorijas.
Taigi, jokios sistemos. Kodėl taip yra ir nuo ko tai priklauso?
Pasirodo, nuo pačios mokyklos, jos vadovų, mokytojų entuziastų, na ir šiek tiek nuo savivaldybės švietimo skyriaus. Jeigu mokyklų administracija tam skiria dėmesio, tai laboratorijos ir randasi, o jeigu į šį aspektą žvelgia pro pirštus, tai tų mokyklų mokiniai chemijos, fizikos ar biologijos mokosi prie žalių mokyklinių lentų. Kokių nors standartų valstybė čia nėra numačiusi, būtent todėl ir kalbame apie visišką saviveiklą ir chaosą, kuris turi didelės įtakos tiek vaikų pasiekimams, tiek meilei vienai ar kitai disciplinai.
Cituojame. „Kiekvienas ir iš savo vaikystės bei jaunystės atsimename, kad bandymai ir tyrimai per chemijos, fizikos ar biologijos pamokas būdavo itin įdomūs, patrauklūs ir laukiami, nes viską galėdavome išbandyti praktiškai, taip ir teorija tapdavo aiškesnė. Tiesą sakant, iš kai kurių disciplinų būtent laboratoriniai darbai labiausiai ir iškyla atmintyje po keliolikos ar keliasdešimties metų. Lygiai taip pat ir dabar gimnazistai noriai eina į mokyklų laboratorijas, kurios jau žymiai modernesnės. Taigi, jų pridėtinė vertė ir praktinė nauda ypač didelė“, – paaiškina Vilniaus Pilaitės gimnazijos direktorius Mindaugas Briedis.
Panašiai mąsto maždaug trečdalio gimnazijų vadovai, todėl į tokių mokyklų laboratorijas jau nesigėdijant galima vesti užsienio svečių delegacijas. Ir, tiesą sakant, ne tik gimnazijų. Turime sočiai ir progimnazijų, ir pagrindinių mokyklų, kurios solidžiai „apginkluotos“ laboratorijomis, nors jose mokosi jaunesni mokiniai. Šiuo metu net aštuoniose progimnazijoje veikia po 4 laboratorijas, o 22-ose – po 3.
Maža to, turime net penkiolika pradinių mokyklų, kurios nušluosto nosį keliasdešimčiai gimnazijų: turėdamos laboratorijas savo pradinukams jos suteikia išties geras starto pozicijas.
Beje, mokyklinių laboratorijų įrengimas nėra kažin koks neįveikiamas uždavinys ar nežmoniška finansinė našta: nelygu įranga, jos gali kainuoti nuo 10 iki 50 tūkst. eurų (čia tuo atveju, jeigu reikia tvarkyti patalpos sienas, grindis ir lubas). „Tarkime, tikrai moderni fizikos laboratorija su dešimčia „Bella“ stalų mums kainavo 36,3 tūkst. eurų (ir dar 16 tūkst. eurų prireikė kabineto remontui), o ypač gera chemijos laboratorija atsiėjo 30,5 tūkst. eurų“, – teigia Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos direktorė Rasa Pranckūnienė.
Bet kai kurios mokyklos ieško paprastesnių variantų ir mažiau įrangos turinčias laboratorijas sugeba įsirengti vienai skirdami po 12–15 tūkst. eurų.
„Bet tų laboratorijų tikrai reikia. Mes turime kelias, bet norisi daugiau ir kur kas modernesnių, todėl kai statysime gimnazijos priestatą, ten yra numatyta ir itin moderni laboratorija, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys. – Kartu labai pozityvu yra ir tai, kad universitetinių gimnazijų mokiniai turi galimybę eiti ir į universitetų laboratorijas, tai mokiniams, atliekantiems laboratorinius darbus ir tyrimus, leidžia pakilti į aukštesnę lygą.“
Kol kas laboratorijų įrengimas priklauso nuo mokyklos vadovų ir mokytojų entuziazmo ir žilų plaukų pagausėjimo, nes jėgų ir nervų tam įdėti reikia nemažai. Iš tikro labiausiai trikdo nuolatinis neaiškumas, todėl visi sukasi, kaip moka ir išmano, ir įvairios laboratorijos mokyklose įrengiamos iš skirtingų šaltinių. Vienos prašo, kad padėtų aukštosios mokyklos, kitos – kad prisidėtų tėveliai ar verslas, trečios laboratorijas įsirengia iš kokybės krepšelio lėšų, ketvirtos – iš Gamtos mokslų projekto, penktos – iš Tūkstantmečio mokyklų programos resursų, šeštos – iš savo lėšų ar iš mokinio krepšelio, septintos – iš tėvelių surinktos paramos, aštuntoms šiek tiek padeda vietos savivaldybės. Taigi, bendros sistemos nėra, visiška kakofonija.
Todėl laboratorijų įrengimą mokyklose ir lydi epizodiškumas ir milžiniški netolygumai. Jeigu valstybė ir ministerija bent siųstų aiškų signalą, kokią įrangą ir kokias laboratorijas privalu turėti mokyklai ir kiek mokinių turėtų darbuotis vienoje laboratorijoje, ir jeigu apibrėžtų, kur galima dairytis finansinių resursų toms laboratorijoms įrengti, tik tuomet mes galėtume tikėtis kokios nors vienovės ir vientisumo, o ir bent kiek panašių sąlygų mokiniams mokytis. Ir tai nėra neįmanoma: Estijoje visose gimnazijose įrengtos panašių proporcijų ir panašaus lygio laboratorijos, tad ir sąlygos mokiniams sudaromos apylygės.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės