Žinių radijo nuotr.
Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko
Panašu, kad Lietuvos švietimo „vairuotojų“ šūkiu tapo daina „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko“.
Iki 2017 m. Lietuvoje būdavo atliekama daugybė mokinių, jų tėvų, taip pat mokytojų bei mokyklų vadovų apklausų, per kurias būdavo teiraujamasi apie santykius, savijautą, atmosferą mokyklose, stresą, norą ar nenorą eiti į mokyklą, emocinį ugdymą, patyčių lygmenį, apklausiamieji galėdavo išsakyti savo pastebėjimus ar pasiūlymus. Bet dabar nieko nebelikę. Taigi mūsų švietimo strategai ir politikai šia tema turi labai mažai informacijos. Jie tegali remtis pačiais bendriausiais tyrimais. Tad taip ir elgiamasi.
Tarkime, rengdama savo apžvalgas ir ataskaitas apie mokinių socialines ir emocines kompetencijas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija remiasi bendro tarptautinio, pakankamai seno, 2022 m. HBSC tyrimo duomenimis. Iš šio tyrimo sužinome, kad Lietuvos mokiniai, palyginti su bendraamžiais kitose šalyse, jaučiasi vienišesni, jų psichologinės gerovės indeksas žemesnis.
Liūdesį, prislėgtumą, irzlumą, blogą nuotaiką ar nervinę įtampą dažniau nei kartą per savaitę patiria kone pusė Lietuvos mergaičių ir ketvirtadalis berniukų. Jau paauglystėje nemažai moksleivių užsikrečia pesimizmo virusu: laimingi jaučiasi mažiau nei pusė merginų ir du trečdaliai vaikinų. Beje, per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje stebimas vaikų pasitenkinimo gyvenimu sumažėjimas.
HBSC 2022 m. tyrimas atskleidžia itin didelį patyčių, kurias patiria Lietuvos mokiniai, mastą. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje didžiausia dalis mokinių teigė, kad per pastaruosius porą mėnesių mokykloje ar elektroninėje erdvėje bent du ar tris kartus per mėnesį patyrė patyčias (mokykloje patyčias patyrė 17–33 proc. mūsų šalies mergaičių ir 20–34 proc. berniukų (HBSC 2022 m. vidurkis – 8–13 proc.), patyčias elektroninėje erdvėje teigia patyrę 15–26 proc. mergaičių ir 31–33 proc. berniukų (HBSC 2022 m. vidurkis – 14–18 proc.).
Atrodo, kad neįtikėtinais mastais mūsų krašte plinta ir žalingi įpročiai. HBSC 2022 m. tyrimo duomenimis, iš 43 tyrime dalyvavusių šalių ir regionų Lietuva buvo pirma–antra pagal bent kartą gyvenime rūkiusių mokinių dalį visose trijose tirtose amžiaus grupėse. Taip pat pirmą–antrą vietą mes užimame ir pagal elektroninių cigarečių paplitimą tarp paauglių.
Kiti tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje reikšmingai sumažėjo stiprų priklausymo mokyklai jausmą jaučiančių mokinių dalis. Dėl to taip pat reikėtų labai susirūpinti.
Taigi iš bendrų tarptautinių tyrimų sužinome daug neraminančių tendencijų, plintančių Lietuvoje. Bet nežinome konkrečių mokyklų duomenų: šiandien visiškai nėra aišku, kuriose konkrečiose mokyklose didžiausias patyčių lygmuo, kuriose mokyklose blogiausiai jaučiasi mokiniai, o kuriuose – mokytojai, niekas ir niekaip neišsiaiškins, kur mokiniai jaučiasi vieniši, o kuriose mokyklose labiausiai išplitę žalingi įpročiai (nes 2020–2024 m. Švietimo ministeriją valdžiusiesiems atrodė, kad tai perteklinė informacija ir tai žeidžia mokyklas).
Kitaip tariant, tarptautiniai tyrimai atskleidžia, kad pas mus daug gąsdinančių faktų, bet kur konkrečiai – niekas nežino. O tada nežinia ir nuo ko pradėti ir ko imtis: neaišku nei kur, nei kam, nei kokias pagalbos priemones taikyti. Tad dažniausiai tokiu atveju nedaroma nieko, gal kažkaip savaime susitvarkys. Tada oficialiai paskelbiama, kad Lietuvoje kone 90 proc. Lietuvos mokyklų vykdo patyčių prevencijos programas arba dar daugiau milijonų skiriama mokinių socialinėms ir emocinėms kompetencijoms ugdyti ir taip nusiraminama.
Blogiausia, kad artimiausiu metu šiais klausimais Lietuvoje niekas nesikeis, nes sugriauti veikusias sistemas paprasta, o atkurti – labai sudėtinga. Juolab kad ir noro nelabai yra. Mokinių, mokytojų savijautos, emocijų, santykių, patyčių tyrimai vis dar tebėra svarstymų lygmenyje, neaišku, nei kas juos vykdys, nei kiek tai kainuos, nei iš kur tam bus gauta lėšų. Anksčiausiai to tikėtis galima tik 2028 m., bet čia optimistiškiausias variantas. Labiau išmanantieji sistemą kalba apie 2030 metus.
O štai apie tėvų vertinimus šiandien niekas dar net nekalba. Išskyrus gal tik sostinės atvejį. Tad kol bus pradėta domėtis jų nuomone ir patarimais švietimo sistemai ir mokykloms, praeis tikrai daug metų. Todėl nestebina, kad pranešimai apie mokyklų bendradarbiavimą su tėvais ir jų indėlį yra tokie tušti, kad net skamba. Nacionalinių tyrimų, savaime suprantama, jokių.
Komentarą rengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės