Kraunasi...

Asmeninio archyvo nuotr.

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Kuo daugiau mokytojų spraudžiama į vieną etatą, tuo mažesnį atlyginimą jie gauna

2025-06-05, Ketvirtadienis 07:07

Gintaras Sarafinas

Kas Lietuvos švietimo srityje yra lanksčiausias ir talpiausias? Sunku patikėti, bet tai pedagogo etatas. Pasirodo, jo talpa yra visiškai neapibrėžta: kai norisi, į vieną etatą galima sugrūsti ir 3–4 mokytojus, bet kartais vienas mokytojas net į pusantro etato netelpa. Tokia yra šių laikų Lietuvos mokyklų realybė.

Nors esame maža šalis, nuo įvairovės svaigsta galva. Bet labai grubiai Lietuvos mokyklas galima suskirstyti į tris grupes: pirmoji – tai tos, kuriose dirba tiek mokytojų, kiek mokyklai ir skirta mokytojų etatų (pavyzdžiui, Birštono gimnazijai pagal mokinių skaičių priklauso 43 pedagogų etatiniai vienetai, tai šioje mokykloje ir dirba 43 pedagogai; arba Žiežmarių gimnazijai priklauso 40 pedagogų etatinių vienetų ir čia dirba lygiai tiek mokytojų). Bet tokių mokyklų Lietuvoje yra mažiau nei 150 iš 900. Tad kitos pasiskirsto į likusias dvi grupes. Antrai grupei priklauso tos mokyklos, kuriose etatų yra daugiau, nei dirba mokytojų, paprastai tariant, tokiose mokyklose nemažai mokytojų dirba 1,1, 1,2, 1,3, 1,4 ar 1,5 etato dalimi. Štai keletas konkrečių atvejų: Vilniaus r. Riešės gimnazija turi 93,32 pedagogų etatų, bet pedagogais joje dirba 71 asmuo. Taigi net vidutiniškai kiekvienam mokytojui tenka po 1,31 etato. Arba Šilutės M. Jankaus pagrindinėje mokykloje 51 mokytojas bando išsidalinti 59,2 mokyklai tenkančio pedagogo etato. Analogiškai ir progimnazijų sektoriuje: Vilniaus E. Pliaterytės progimnazijoje priskaičiuojama 71,76 pedagogo etato, o mokykloje pedagogais dirbančių asmenų yra 60.

Ir galiausiai trečiai grupei priklauso tos mokyklos, kuriose į pedagogo etatą sugebama sukišti po 2, 3 ar 4 mokytojus. Tarkime, Alytaus Piliakalnio progimnazijoje 22 mokytojai bando susispausti į 12,5 etato, o Kauno J. Gruodžio konservatorija demonstruoja talpumo stebuklus: į 30,6 pedagogo etato sutalpina 70 gyvų asmenų.

Daugiausia Lietuvoje kaip tik ir yra mokyklų, kur mokytojų daug, o pedagogų etatų gerokai mažiau, taigi dauguma jų dirba nevisu etatu. Vadinasi, jie mokina tik 2–3 dienas per savaitę. Taip pat aišku ir tai, kad kuo daugiau mokytojų spraudžiama į vieną etatą, tuo mažesnį atlyginimą jie gauna.

Išanalizavus duomenis matyti, kad mokyklas, kuriose vienam mokytojui vidutiniškai tenka mažiau nei 0,7 etato, Lietuvoje skaičiuojame šimtais.

Taigi, trys mokyklų grupės. Ir visų jų atstovai tvirtina, kad visi modeliai geri, ir randa argumentų tam pagrįsti. Bet ar tikrai? Juk skirtumai tikrai dideli? Ir kam tie modeliai geri: mokiniams, jų tėvams, mokytojams ar mokyklų administracijoms?

Atrodo, kad ydingiausia ir daugiausia trūkumų turinti yra toji mokyklų grupė, kur į vieną pedagogo etatą bandoma sugrūsti kuo daugiau mokytojų. Tai dažniau būdinga mažesnėms šalies mokykloms. Esminiai jų trūkumai yra šie: pirma, nemažai tokių švietimo įstaigų mokytojų nėra savo mokyklos patriotai. Juk jeigu jie turi tik 0,3 ar 0,5 etato, vadinasi, tėra pakeleiviai, tik retkarčiais užsukantys į mokyklą, tikėtina, dar kokiomis nors etato dalimis dirbantys ir kitose mokyklose. O jei dirbi 3–4 įstaigose, visose jautiesi gana svetimas, nutolęs nuo kolektyvo, nuo tradicijų, nebelieka ir priklausymo bendruomenei jausmo. O tada ir darbas vyksta tik puse apsukų, įsigali abejingumas. O antras trūkumas jau minėtas – menki atlyginimai, o su jais ir menka motyvacija. Beje, būtent menka etato dalimi dirbantys mokytojai dažniausiai būna pikčiausi ir nelaimingiausi.

Tokių mokyklų vadovai teisinasi, kad pati švietimo sistema nulėmė tokias tendencijas ir mokyklos tiesiog priverstos mokytojams skirti mažiau nei po etatą. Nes tokiose mokyklose dažnai ir mokinių būna mažai. Be to, tokio tipo mokyklos dažnai būna mažuose miesteliuose ar apskritai kaimuose ir dažnai tai didžiausi vietos darbdaviai. Jų vadovai teigia privalą būti empatiški ir jautrūs ir jeigu vietos bendruomenė spaudžia, o mokyklos kolektyvas nutaria, kad tegul dirba ir po pusę etato, bet daugiau mokytojų, tuomet toks variantas ir pasirenkamas. Paprasčiau tariant, geriau 40 pusiau patenkintų nei 20 labai patenkintų – taip daugiau žmonių gauna pastovias pajamas, nors ir nedideles.

„Tai keista taktika. Šiaip jau tokia logika turėtų būti būdingesnė socialinei įstaigai, o ne mokyklai, – įsitikinęs Aidas Aldakauskas, Nacionalinės švietimo agentūros atstovas. – Vis dėlto, jeigu jau mokykla pasirenka tokį variantą, tai tuomet nereikėtų skųstis dėl mažų atlyginimų. Jeigu į vieną etatą suspausti 2–3 mokytojai, atlyginimai tokioje mokykloje niekada nebus dideli, nebus net ir pakenčiami.“

Priešingas variantas, kai mokykloje dauguma mokytojų turi po 1,1–1,5 etato, žinoma, yra geresnis tiek patiems mokytojams, tiek ir mokiniams, bet jis taip pat turi keletą trūkumų. Esminis – mokytojų nusialinimas ir perdegimas. Nes jeigu mokytojas kiekvieną savaitę turi po 30 kontaktinių valandų ir dar kitų darbų bei pareigų, ilgiau nei 1–2 metų jis nepatemps. Arba nuleis kartelę, arba prasčiau dirbs, arba taps abejingas, arba pasiprašys sumažinti krūvį.

Tačiau, kad ir kaip suksi, išmintinga ir optimalu yra kai mokytojui tenka vienas etatas ir kai mokytojas turi 20 kontaktinių valandų per savaitę. Pasak Velžio gimnazijos direktoriaus Rimto Baltušio, tai palankiausia tiek mokiniams, tiek mokyklai, tiek ir patiems mokytojams. Taip jie mažiausiai nusialina, dirba kūrybingai, gali skirti laiko savišvietai ir tobulinimuisi.

Komentarą rengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais lietuviškoje platformoje Contribee arba Patreon.

Sekti laidą