Psichologinių paslaugų prieinamumas – iššūkis Lietuvai?
Laidoje dalyvauja Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro patarėja Aurelija Baltikauskaitė ir Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Valija Šap.
Laidą „Svarbus kiekvienas“ pristato Seimo kontrolierių įstaiga, Jungtinėse Tautose akredituota kaip nacionalinė žmogaus teisių institucija.
Tik trečdalis šalyje veikiančių socialinės globos namų turi įstaigoje dirbantį psichologą. Tokias išvadas paskelbė Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą dėl psichologinių paslaugų prieinamumo asmenims gyvenantiems globos namuose. Ko reikia, kad situacija šalyje keistųsi, – šiandien paklausiu savo pašnekovių.: laidoje „Svarbus kiekvienas“ dalyvaujančių Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro patarėjos Aurelijos Baltikauskaitės ir Lietuvos psichologų sąjungos prezidentės Valijos Šap.
Ponia Aurelija, nuolat girdime, kad su iššūkiais susiduria tie, kurie nori gauti psichologines paslaugas, tarkim, švietimo arba laisvės atėmimo vietose. Tačiau, kaip parodė Seimo kontrolierių įstaigos atliktas tyrimas, situacija socialinės globos namuose ne ką geresnė – taip?
- Taip. Visų pirma reikėtų pažymėti, kad Seimo kontrolierius nacionalinės kankinimų prevencijos ataskaitose, parengtose po patikrinimų socialinės globos namuose, yra ne kartą pažymėjęs psichologinių bei psichosocialinių paslaugų trūkumą bei šių paslaugų svarbą tokiose įstaigose gyvenantiems asmenims. Tai iš tiesų ir buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl ko šis išsamus tyrimas buvo inicijuotas. Tačiau išanalizavus tyrimo metu surinktus duomenis, deja, kai kurie iš jų mus ypač nustebino. Tyrimas atskleidė, kad psichologo pareigybė yra numatyta vos trečdalyje Seimo kontrolieriui atsakymus pateikusių socialinės globos įstaigų. Atsakymus pateikė per 140 įstaigų, o iš viso Lietuvoje veikia apie 180 socialinės globos įstaigų. Vadinasi, tyrime tikrai dalyvavo didžioji dalis įstaigų ir kai kuriose įstaigose, kuriose yra numatyta psichologo pareigybė, vis dėlto yra numatytas mažesnis nei minimalus teisės aktuose nustatytas tos pareigybės etatų skaičius. Taip pat buvo įstaigų, kurios apgailestavo, kad, nors jų vidaus dokumentuose tokia pareigybė yra numatyta, psichologų joms nepavyksta įdarbinti dėl specialistų trūkumo. Įstaigos informavo, kad sudėtinga rasti psichologų, kurie sutiktų reguliariai lankytis įstaigose ir teikti reikiamas paslaugas, o kaip priežastis nurodė lėšų stygių bei ribotas galimybes didinti įstaigos ir personalo etatų skaičių. Psichologų trūkumo faktą, ypač nuo didžiųjų miestų nutolusiose vietovėse, patvirtino ir Socialinių paslaugų ir priežiūros departamentas Seimo kontrolieriams pateiktame atsakyme. Taip pat kai kurios įstaigos, kuriose nėra patvirtina psichologo pareigybė, informavo, kad psichologines pagalbos paslaugas jų gyventojams bandoma užtikrinti bendradarbiaujant su išorės subjektais: pavyzdžiui, regioniniu psichikos sveikatos centru, kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis arba individualia veikla užsiimančiais psichologais, kartais, kas yra įdomu, dalyvaujant ir įvairiose projektinėse veiklose. Tačiau vis dėlto, išanalizavus visą pateiktą informaciją, iš tiesų buvo nustatyta, kad psichologinės paslaugos gyventojams organizuojamos bei teikiamos ne visose įstaigose, o tose, kuriose teikiamos, – ne visada jų suteikiama pagal poreikį. Taip pat svarbu pažymėti, kad socialinių paslaugų teikimą savose teritorijose gyventojams užtikrina ir už tai yra atsakingos savivaldybės, bet iš atsakiusių globos įstaigų tik 15 proc. nurodė, kad jos kreipiasi arba artimiausiu metu ketina kreiptis į savivaldybę turėdamos tikslą bendradarbiauti ir savo gyventojams gauti kai kurias nemokamas psichologo konsultacijas arba papildomą finansinę paramą, kad te psichologiniai poreikiai būtų kuo labiau užtikrinti. Ir turbūt galiausiai, atsižvelgiant į šių dienų tendencijas, galima pasakyti, kad pastaruoju metu tiek ir Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ir žeminantį elgesį ar baudimą, tiek ir Pasaulio sveikatos organizacija yra atkreipę dėmesį į psichologinių paslaugų prieinamumo svarbą tokiose įstaigose koronaviruso pandemijos laikotarpiu, kuomet daugelyje valstybių yra įvestas karantinas, numatyti įvairūs apribojimai, tarp jų, ir apribojimai asmenims artimai bendrauti socialinės globos įstaigose, susitikti su artimaisiais. Įvairių tarptautinių organizacijų rekomendacijos: dar labiau sustiprinti teikiamą psichologinę pagalbą ir teikti papildomą psichologinę pagalbą tokiose įstaigose gyvenantiems asmenims.
- Ponia Valija, prasidėjus pandemijai per žinias dažnai girdėdavome, kad štai viruso židinys atsiranda globos namuose. Tikriausiai per pandemiją psichologo paslaugų reikia ne tik gyventojams, bet ir darbuotojams – ar ne? Kokia Jūsų nuomonė apie psichologinių paslaugų prieinamumą būtent globos įstaigose?
- Psichologinių paslaugų prieinamumo socialinės globos įstaigose problemos atskleistos ką tik paminėtoje Seimo kontrolierių įstaigos parengtoje ataskaitoje ir tai tikrai kelia mums susirūpinimą. Neabejotinai, kad per pandemiją psichologinės pagalbos poreikis padidėjo visai visuomenei, ir savaime aišku, kad ir socialinės globos įstaigų gyventojams bei darbuotojams. Jie tapo labiau pažeidžiami dėl baimės susirgti, dėl socialinės izoliacijos, kai jų negalėjo lankyti artimieji, kai jie negalėjo tarpusavyje bendrauti arba tas bendravimas buvo labai apribotas, ir dėl kitų kilusių sunkumų. Dažnai tenka bendrauti su socialinės globos darbuotojais, ir ne tik pandeminiu laikotarpiu, ir darbuotojai pripažįsta problemas, kurios yra susijusios su jų kompetencijos stoka, kai reikia spręsti tam tikrus gyventojams iškilusius sunkumus, bendraujant su artimaisiais ir bendradarbiaujant su kitais pagalbos teikėjais, ir taip pat kai reikia reaguoti į patiriamą klientų psichologinį smurtą arba priekabiavimą. Psichologai, kurie dirba socialinės globos įstaigose, susiduria su dideliais darbo krūviais, su neaiškiai apibrėžtomis jų funkcijomis, taip pat su neadekvačiais kolektyvo, kliento artimųjų ar kitų tarnybų lūkesčiais, adresuotais psichologui.
- Kaip paminėjo Aurelija, ne visose įstaigose dirba psichologas, o pasitaiko tokių atvejų, kai psichologą rasti būna sunku. Kaip tokiu atveju reikėtų spręsti šį klausimą? Ar praktikoje turite kokių nors gerųjų patirčių, ar šiaip galite duoti patarimą, ką daryti tokiais atvejais?
- Esu įsitikinusi, kad tie, kurie tikrai nori savo įstaigoje turėti psichologą, jį suranda. Nuolat girdime, kai nuošaliuose rajonuose esančios įstaigos pabrėžia tai, kad nėra psichologų, tačiau realiai kai kurios ir nebūna suinteresuotos rasti šiuos specialistus ir turi tam tikrų savų motyvų. Pavyzdžiui, mes, Lietuvos psichologų sąjunga, vienijanti beveik jau daugiau nei 750 psichologų, dalinamės skelbimais, kad tam tikros įstaigos arba institucijos ieško psichologų. Tačiau Lietuvos psichologų sąjungos valdybos sprendime yra labai aiškiai nurodyta, jog mes laikomės teisės aktuose nustatytų nuostatų, kad darbo skelbimuose būtų nurodytas darbo užmokestis. Ir kai Lietuvos psichologų sąjunga gauna prašymą pasidalinti skelbimu apie ieškomą psichologą, o jame nebūna nurodytas darbo užmokestis, ir kai paprašome patikslinti skelbimą, kad galėtumėme juo dalintis su nariais ir nurodyti darbo užmokestį, tiesiog nebegauname jokio grįžtamojo ryšio, jokio atsakymo. Tai kelia labai įvairių minčių ir klausimų. Savaime suprantama, kad, jei yra valia kalbant apie savivaldybės lygmenį (jei psichologinė pagalba yra tarp savivaldybės prioritetų) arba apie konkrečią įstaigą, kai jos suvokia, kaip psichologinė pagalba naudinga žmonėms, šiuo atveju – socialinės globos įstaigos darbuotojams, tuomet specialistų iš tikrųjų yra ieškoma, skiriamos papildomos lėšos specialistų pritraukimui į nuošalius rajonus ir paskatinimui. Psichologų Lietuvoje tikrai yra, jų parengiama pakankamai, todėl manau, kad aplinkybė, jog viešajame sektoriuje tų psichologų kartais trūksta, sietina su jų atlygiu, darbo sąlygomis ir įstaigų vadovų motyvacija tų specialistų turėti.
- Ponia Aurelija, kaip žinia, socialinės globos įstaigose gyvena senyvo amžiaus žmonės arba turintieji negalią. Kažin ar jie yra kada nors bendravę su psichologu, tikriausiai jie net neįsivaizduoja, kas yra psichologinė pagalba, ir juo labiau nežino, kada reikia tos pagalbos. Ką atskleidė Jūsų tyrimas, kaip globos namuose nustatomas psichologo poreikis?
- Taip, iš tiesų tyrimas atskleidė, kad kai kurie senyvo amžiaus arba negalią turintys asmenys, kaip minėjote, niekada nėra bendravę su psichologu ir ne visada geba patys suvokti savo psichologinės pagalbos poreikį. Dažnai jiems tai asocijuojasi su psichikos ligomis ar medikamentų skirimu arba kelia neigiamas asociacijas. Svarbu akcentuoti ir tai, kad jau vien persikėlimas gyventi į socialinės globos įstaigas vyresnio amžiaus asmenims yra labai sudėtingas procesas, o atlikti tyrimai rodo, kad tai apskritai yra vienas iš didžiausią stresą asmens gyvenime sukeliančių įvykių, kuris dažnai, pagal jo išgyvenimo kompleksiškumą, sudėtingumą, gali būti prilyginamas sutuoktinio mirčiai arba skyryboms. Todėl asmeniui persikėlus gyventi į socialinės globos įstaigą yra itin svarbu užtikrinti jo psichologinius, emocinius poreikius, o jam pačiam negebant jų identifikuoti, tampa labai svarbu, kad gyventojo psichologinius poreikius galėtų tinkamai nustatyti ten dirbantis personalas. Taigi tyrimo metu paaiškėjo, kad psichologinės pagalbos poreikis globos įstaigos gyventojams nustatomas darbuotojams stebint jų elgesį arba pagal gydytojo rekomendaciją. Tokios specializuotos metodikos, kaip tai turėtų būti atliekama, kaip šis socialinės globos įstaigų gyventojų poreikis turėtų būti vertinamas, nėra. Psichologinė pagalba yra dedamoji socialinės globos vertinimo dalis. Susirūpinti verčia tai, kad tyrimo metu pastebėjome ydingą praktiką, kuomet psichologinį paslaugų vertinimą atlieka psichologinio išsilavinimo neturintys asmenys, kadangi ne visos įstaigos turi psichologus ir geba aprūpinti globotinius psichologinėmis paslaugomis, o tai savaime gali daryti neigiamą įtaką ne tik gyventojo emocinei būsenai, bet ir reikiamų paslaugų identifikavimui.
- Ponia Valija, kokios būtų Jūsų mintys, kokie patarimai, kokios priemonės, metodai galėtų leisti darbuotojams identifikuoti, kad pas juos gyvenančiam senyvo amžiaus arba negalią turinčiam žmogui praverstų psichologinė pagalba?
- Į šį klausimą atsakyti tikrai nebūtų paprasta ir nenorėčiau dabar teikti rekomendacijų, tačiau viena yra aišku: vertinti psichologinių paslaugų poreikį tiktai turėtų specialistai, kurie yra pasirengę. Juk ką tik išgirdome, kiek įvairių sunkumų, emocinių sunkumų, trauminių, krizinių išgyvenimų patiriantys asmenys gali turėti, todėl numatyti kažkokią vieną siaurą metodiką, klausimyną, kuris apimtų labai labai įvairius sunkumus, su kuriais gali susidurti gyventojai, būtų labai sudėtinga. Todėl manau, jog labai svarbu yra tai, kad tikrai ne visada pats žmogus geba identifikuoti ir įvardinti, kad jam reikalinga psichologo pagalba. Didelė dalis žmonių, ypač vyresnio amžiaus, apskritai negali suprasti ir nesupranta, kaip veikia psichologas, kuo jis gali padėti. Ir čia reikalingas edukavimas, švietimas, aiškinimas, o šitokį darbą – šviečiamąjį – tikrai gali atlikti įstaigų darbuotojai. Tačiau aš vis dėlto būčiau atsargi kalbėdama apie tai, kad pagal tam tikrą metodiką, tarkim, kažkuris specialistas, tačiau ne psichologas, galėtų vertinti asmens psichologinių paslaugų poreikį. Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad vis dar klaidingai manoma, jog psichologai teikia tik individualias konsultacijas žmonėms, kurie patiria psichologinių sunkumų arba turi psichikos sveikatos sutrikimų. Ir visuomenę, ir specialistus gali klaidinti žinia, kad reikia individualių konsultacijų, nes mes identifikuojame žmogų, palydime į psichikos sveikatos centrą ir ten jis gauna pagalbą. Tačiau psichologas daro ir daug kitų darbų, atlieka daug kitų funkcijų: jis ir vadovauja psichologinėms grupėms ir veda psichoedukacinius užsiėmimus, relaksacijas, atlieka psichologinį vertinimą, rašo vertinimo išvadas, esant poreikiui teikia rekomendacijas tiek patiems darbuotojams, tiek nukreipia pas gydytoją psichiatrą.. Ir labai svarbu, kad psichologas būtų socialinės globos įstaigoje dirbančių specialistų komandos dalis ir teiktų rekomendacijas komandai, kaip ji galėtų spręsti tam tikras problemas, kaip galėtų padėti klientui adaptuotis atvykus į įstaigą, koks specialistų elgesys galėtų prisidėti gerinant emocinę savijautą. Taigi psichologo, kaip specialisto, funkcijos iš tikrųjų yra gana plačios ir, jeigu mes akcentuosime tik tai, kaip atpažinti psichologinių paslaugų poreikį ir nukreipti asmenį į sveikatos priežiūros įstaigas konsultacijoms, mes suteiksime tik labai labai nedidelę dalį psichologinių paslaugų, kurios galėtų būti teikiamos.
- Ponia Aurelija, pabaigai labai trumpai: atlikus tyrimą, kokios būtų pagrindinės Seimo kontrolieriaus rekomendacijos?
- Seimo kontrolierius iš tiesų pateikė tikrai nemažai rekomendacijų: tiek ministerijai, tiek savivaldybėms, tiek ir pačioms įstaigoms. Ir turbūt pagrindinės rekomendacijos, kurias minėjo Valija: užtikrinti, kad psichologinių paslaugų vertinimą atliktų tik psichologinį išsilavinimą turintys asmenys; savivaldybėms – kad jos imtųsi aktyvių veiksmų, bendradarbiaudamos su socialinės globos įstaigomis, užtikrinant psichologinių poreikių patenkinimą, atitikimą, psichologinių paslaugų prieinamumą jų teritorijose gyvenantiems asmenims. O pačioms įstaigoms pirmiausia rekomenduotina, kad psichologines paslaugas teiktų tik atitinkamą išsilavinimą turintys asmenys ir kad tos paslaugos, atsižvelgiant į individualius asmens poreikius, būtų prieinamos nuolat.
- Ačiū už pokalbį, dėkoju už Jūsų įžvalgas. Primenu, kad šiandien laidoje dalyvavo Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro patarėja Aurelija Baltikauskaitė ir Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Valija Šap. Laidą parengė ir vedė Eglė Gabrytė.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės