Paskambinkite į studiją

 
Grįžti 10 s atgal
00:00
00:00
00:00
Nustatymai
Išdidinti
Error loading media:
File could not be played
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Koks patiekalas pats lietuviškiausias?

2017-02-15, Trečiadienis 07:45
Aistė Čiučiurkaitė

Kaip greitai pasakysite koks patiekalas yra tikrai tikrai lietuviškas? Cepelinai, šaltibarščiai, o gal kibinai?  Visi šie patiekalai kažkada atkeliavo iš kitų kraštų, o mes juos adaptavome savo virtuvėje. 

Didžiausią įtaką lietuviškai maisto kultūrai kaip ir Vilniaus architektūrai turėjo Baroko epocha. Kontrreformacijos takais į Lietuvą atėjo ir patiekalai, kuriuos dabar jau laikome savais. Todėl istorikai ir susirūpinę lietuviai vis dažniau kelia klausimą: ar gręžiantis į vakarus reikia bijoti jų maisto kultūros įtakos Lietuvos kulinariniam paveldui?

Su tuo, kad esame daugiakultūrė tauta kulinarinio paveldo atžvilgiu ir kaip per daugelį amžių perėmėme įvairių kultūrų  ir epochų maistą sutinka daugelis. Dabar gi gręžiamės į vakariečių kultūrą, tad greitasis maistas, picos (rodos iš Italijos, bet jau seniai tapusios JAV kultūros dalimi), kruasanai pusryčiams ar Benedikto kiaušiniai kiekviename restorane gali ateityje prisišlieti prie mūsų kulinarinio paveldo kaip kažkada tai padarė koldūnai ar cepelinai. Tik ar to reikia bijoti?

Tikrai ne. Tačiau tai, kad picos, dešrainiai ar kebabai ilgainiui gali tapti mūsų kultūrinio paveldo dalimi, apie kurią po šimtmečių kalbės maisto kultūros istorikai ir analizuos jų kilmės šaknis taip, kaip dabar ieškome iš kur pas mus atsirado cepelinai – tikrai taip. Ir tai bus taip įprasta, kaip šaldytų koldūnų porcija kiekvieno studento šaldiklyje.

Todėl prieš kasant į žemę kapsulę su maisto paveldo reliktais, sustokime ir apsidairykime.

Pasak Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedros vedėjo  profesoriaus daktaro Rimvydo Laužiko „[kadaise] naujovės paprastai ateidavo per aukštųjų socialinių sluoksnių žmones ir, laikui bėgant, tolygiai „risdavosi žemyn”. Tarkime šiandien, dauguma mūsų maitinamės ne prasčiau kaip XVIII amžiaus valdovai, tačiau kai kurie tiems laikams įprasti dalykai (tarkime, laisvėje augintų vištų kiaušiniai ar natūraliai penėtų galvijų mėsa) šiais laikais yra brangūs ir laikomi išskirtiniu produktu. Kitą vertus, kasdieninėje šiuolaikinio žmogaus dietoje rastume patiekalų, atkeliavusių net iš viduramžių ar priešistorinės epochos“,  –  sako profesorius Laužikas.

Tad remiantis profesoriaus argumentais, maisto kultūros maišymasis ne tik tarp epochų, bet ir skirtingų šalių visada buvo įprasta ir priimtina. Todėl vakarietiškos virtuvės įsitvirtinimas mūsų istorijoje – tik laiko klausimas. Sutinku, kad prieš keletą amžių įtaką darydavo socialinių sluoksnių viršūnės, tačiau dabar mano galva tą daro socialiniai tinklai, maisto žiniasklaida ir tiesiog kiekvieno pažįstamų ratas. Draugas paragavo kebabo, tai kaip aš nepabandysiu? Arba visos jaunosios mamytės į sporto klubą nešasi žaliuosius kokteilius, kurių epocha atėjo kartų su ekologiško gyvenimo ritmu ir sveiko kūno kultu, tai gal ir man derėtų pamėginti?

Todėl nebesvarbu kuriame pasaulio kampelyje esti tavo kūnas ir siela, maistas dabar vadinamas mada ir ji turi dvi rūšis, ilgalaikę ir trumpalaikę. Pažiūrėkime koks patiekalas pas mus į Lietuvą tik užsuko, apšilo krosnyje ir grįžo iš ten kur jį kadaise užminkė. Vienas iš pavyzdžių – korėjietiška ir kiniška virtuvė. Pastarajai sekasi kiek geriau, tačiau ilgai išsilaikiusių kiniškų kavinių ar restoranų Vilniuje vos pora. O platesnį asortimentą prekių, skirtų kiniškiems patiekalams gaminti gali rasti tik didesniuose prekybos centruose. Sakot ne? Bet gi picos padų ar mėsainių bandelių yra net ir mažiausioj maximoj... Kita maisto mados rūšis – ilgalaikė. Čia ir priskiriu tą šiuolaikišką porelę – picą ir mėsainį.

Picos jau seniausiai įsilaužė į mūsų penktadienio vakarus  – juk tikrai ne cepelinus pagardintus spirgučiais renkamės, kai reikia greitai, pigiai ir daug. Naujesnė, bet niekur nesitraukianti kulinarinė mada – mėsainiai. Prieš kelerius metus jų galėjome užsisakyti tik žinomiausiuose greitojo maisto restoranuose, tačiau visai neseniai buvo metas, kai kas ketvirtį mieste atsidarinėdavo vis naujas mėsainių restoranas. Jie įdomūs, sotūs, su įvairiais priedais ir greitai patiekiami – to reikia, kad  restoranai būtų prikimšti žmonių, o grįžę namo jie išmėgintų ir savo mėsainį pasigaminti, gal kiek lietuviškesnį.

Štai taip ir pririšame tą atbėgusią maisto kultūrą iš svetur prie savosios. Ir nieko čia blogo, juk kūrybingi kulinarai tikrai sukurs šaltibarštinį picos padą ar vietoj sezamo juodgrūde apibarstytas mėsainių bandeles. Ir važiuos visi ragauti jų pas mus.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais lietuviškoje platformoje Contribee arba Patreon.

Naujausi epizodai

ANALITIKA

VERSLAS

KĄ GALI EUROPA?

PAŽINK SAVE

NAUJOJI KARTA

PARTNERIO TURINYS

SIŪLOME

Kaip iš gero specialisto tapti sėkmingu vadovu?