Kodėl mus gąsdina korėjiečių tradicija valgyti šunieną, o juos – kad mes kertame triušieną?
Kodėl mus gąsdina korėjiečių tradicija valgyti šunieną, o jie baiminasi tuo, kad mes pasiskanaudami kertame triušieną?
Prieš pradedant narstyti kultūrinius gastronominius skirtumus, privalau pasakyti, kad net „Word“ programa lietuvių kalboje žodį „šuniena“ pabraukia kaip klaidingą. Gyveni ir mokaisi.
Taigi, prieš gerą laiką pusę metų gyvenau ir mokiausi Pietų Korėjoje. Vos tik grupelei žmonių pasakiau, kad išvykstu į Korėją, pasipylė juokeliai su klaustuku: „į šiaurės?“ Ir tie, kurie įspėjo netyčia nesuvalgyti šunienos.
Pirma, buvau tikra, kad į Šiaurės Korėją net ir labai norėdama taip lengvai nepapulsiu. Antra, vis dar tikiuosi, kad šunienos nevalgiau. Sakau tikiuosi, nes pirmos kelios savaitės šalyje ir nuolatiniai valgymai kavinėse, kai visiškai nenutuoki ką suraitytas ant sienos rašmuo reiškia, galėjo į mano skrandį netyčia patupdyti šunienos gabaliuką. Bet kai nežinai, tai ir neskauda.
Kodėl korėjiečiams tai tokia įprasta mėsa kaip kad mums jautiena? Todėl, kad gaegogi (korėjietiškai: 개고기) arba šunienos valgymas yra labai sena tradicija kilusi iš Trijų Karalysčių Korėjos, įkurtos 57 metais. Be to, jie valgo ne šiaip šunelius, o veislinius specialiai tam auginamus Nureongi (korėjietiškai: 누렁이). Tad ilgainiui susiformavusi tradicija ir lėmė tai, kad korėjiečiams šuniena yra įprastas maistas.
O mums neįtikėtinai sunku suvokti kaipgi čia galima geriausią draugą valgyti? Nors, neturėtų taip stebinti, nes mes lietuviai paėdam vienas kitą profilaktiškai. Taigi, istoriškai mūsų žemėse vilkas buvo prijaukintas ir ilgainiui tapo šunimi, namų sargu, gerbiamu šeimos nariu, o dažnai ir visų džiaugsmu. Todėl sunku suprasti kaip kažkas gali tą gailių akių padarėlį paskersti. Atkreipkite dėmesį, kad tai yra visiškai kultūriniai tradicijos klausimai ką gaila ir ko ne gaila valgyti – juk indams karvės akys gailios, o mums kažkodėl nė motais.
Šiais laikais retas korėjietis apskritai augina šunį savo namuose, bent jau didmiestyje. Pamenu, užplūdus nostalgijai, susirasdavau kokį Seulo parkelį, galvodama, kad va ten tai rasiu kokį mielą šunytį paglostyti, bet labai retai prasilenkdavau su žmogumi, kuris turi šunį, o jei ir taip, tai dažniausiai būdavo rankinis mažos veislės šuo.
Pradžioje užsiminiau, kad korėjiečiai lygiai kaip mes nusuvokiame mėgavimosi šuniena, taip jie nesupranta kokio velnio valgome triušius. Ir dar dažniausiai per šventes.
Vienoje Seulo kavinių, kurios pavadinimas buvo niekuo neišsiskiriantis amerikietiškas, sėdėjau ir lindau prie žmonių. Skamba baisiai, bet jeigu pats nesisiūlysi, tai retas kuris korėjietis išdrįs kalbėti angliškai, nors moka puikiai. Taigi, prisėdau prie dviejų kareivių, po to paaiškėjo, kad tai šauktinių tarnybą atliekantys vyrai (ji privaloma visiems, be išimties), išgėrėme po kavos puodelį (o Korėjoje ji labai populiari, apie tą kultą irgi kada nors papasakosiu) ir po truputį įsikalbėjome. Tradiciškai: iš kur tu, ką čia veiki, po to kokia skani kava, maistas, užsiminimai apie Šiaurės Korėją ir pagaliau prislinkau prie šunienos temos. Tada vyrukai mane labai nustebino, sako: bet gi kaip jūs valgote triušieną?? Va čia tai baisu. Ir iš tikrųjų, vėliau pasidomėjau, kad korėjiečiams triušis yra vienas iš zodiako ženklų bei vaisingumo ir gerovės, klestėjimo simbolių.
Taigi, tokie tie kultūriniai gastronominiai skirtumai tarp lietuvių ir korėjiečių. Kada nors dar papasakosiu kaip Seulo gatvėse vaišinau vietinius lietuviškais rūkytais lašiniais. Patiko jiems ar ne, sužinosite ateityje. Visgi smagu pasišnekėti apie skirtingas tradicijas ir kultūras, sakyti, kad supranti, bet nebūtinai tai yra tiesa ir drąsiai atsisakyti paragauti, jeigu tai iš tikrųjų yra labai nemalonu. O kam kankintis? Kad vėliau sąžinė graužtų dėl savo kitokio požiūrio, žvelgiant į šunelio akis?
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės