Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Nors gyventojų skaičius planetoje auga, išminties suma nekinta

2017-12-04, Pirmadienis 07:40

Rimvydas Valatka

Lekia kaip Antikristas su pečium. Jei šią mūsų patarlę pritaikytume laikui, tai turėtume sakyti, kad jis lekia dar ir labai greitai. Nuo šio ankstyvo ryto iki metų galo liko jau tik 27 dienos.

Sekmadienį kaip tik prasidėjo Adventas. Metas, kuris krikščionims žymi ramybės ir susikaupimo laiką, kai laukiama Jėzaus gimimo.

Kita vertus, Vakarų krikščionims, kaip ir menkai krikščionims ar jau visai nebe krikščionims, tai yra ir malonaus šurmulio bei visokios pirkimo-vartojimo skubos metas. Apsipirkimai, nuolaidos, firmų vakarėliai, kai vynas liejasi laisvai, nepaisant nuobodų valdžioje priesakų nešvęsti, o tik kęsti.

Viena po kitos įžiebiamos miestų eglės kiek prislopino vytininkų ir bunkerininkų rietenas dėl Lukiškių aikštės. Per porą dienų pasirodė dvi dėmesio vertos knygos.

Šį vakrą Mažvydo bibliotekoje pristatoma profesorės Raimondos Ragauskienės knyga „Mirties nugalėti nepavyko“. Pavadinimas tenesuklaidina. Knygos paantrašė skelbia, kad tai Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija nuo pat Radvilų atsiradimo iki XVII a. pabaigos, kai protestantiška Biržų ir Dubingių atšaka išnyko.

Tai puikus Radviliados papildymas, vertas tikro istorijos mėgėjo dėmesio. Tikro XX a. istorijos ir literatūros mėgėjo dėmesio verta ir penktadienį Vilniuje pristatyta vieno garsiausių XX a. rašytojų Witoldo Gombrowicziaus knyga „Lenkiški prisiminimai“.

Gombrowicziai, kaip ir Radvilos – Lietuvos diduomenės atstovai. Bet ne todėl „Lenkiški prisiminimai“ verti dėmesio. Net ir ne todėl, kad šioje knygoje apie lenkus rašoma tik blogai, o apie lietuvius – tik gerai. Grakštus tekstas, skvarbi mintis, laikmečio analizė ir daug tikslios informacijos apie tarpukarį, kuris sudegino „Lenkiškuose prisiminimuose“ aprašytų žmonių ir valstybių gyvenimus. Toks šios knygos privalumas.

Negailestingas gyveinimo kritikas Gombrowiczius užsimena, kad jis labai nekentė entuziazmo. Jei atidžiau apsižvalgytume, tai aplink mus dabar tokia galybė entuziastų. Vienas po kito jie vis siūlo už ką nors balsuoti, ragina paremti, renka parašus ir prieš ką nors būtinai kovoja.

Vytininkų ir bunkerininkų karas dėl Lukiškių aikštės tėra nors ir įspūdinga, bet tik ledkalnio viršūnė. Ant kurios entuziastas Kauno meras Visvaldas Matijošaitis kaip ant torto užlipdė dar vieną raudoną uogą. Pasirodo, Kaunas pasiims ne tik tą Vytį, kuris Vilniuje buvo skirtas senukams, bet pastatys ir antrą, tik modernų, skirtą jaunuomenei.

Vietoj vieno Vyčio stovės net du – argi ne puiku?

Nespėjom išgirsti apie šią entuziastų pergalę, kai kita entuziastų draugija paskelbė vajų visame pasaulyje surinkti milijoną lietuvių patriotų parašų: „O kas, jei Lietuvą su Nepriklausomybės Akto paskelbimo šimtmečiu pasveikintume surinkdami milijoną Lietuvos patriotų parašų visame pasaulyje?“

„Susiburkime ir parodykime savo, lietuvių, vienybę padėdami parašą ir ištardami tvirtą ir neatšaukiamą „TAIP“; mūsų Nepriklausomybei ir Laisvei“, šaukia jie per feisbuko platybes. Kol kas. Bet greitai ateis ir pas jus – jūsų parašo.

Kam reikia to milijono „taip“, vienas Dievas težino. Kur jį, tą milijoną parašų surinkę ir prigadinę kalnus popieriaus kišime, taip pat neaišku. Pagaliau, iš kur tą milijoną patriotų traukti, kai visi nevytininkai jau paskelbti Maskvos agentais?

Bet entuziastams tai nerūpi. Svarbu, ką nors veikti, krutėti, daryti. Entuziazmo aplink tiek daug, kad kartais atrodo, jog kantrus ir profesionalus darbas, kuris vienintelis gali ką nors šioje žemėje šiek tiek pakeisti, – jau tik trukdys entuziazmui.

Ir ne tik Lietuvoje entuziastai dauginasi kaip triušiai. Antai Švedijos bažnyčia paskelbė raginimą kunigams neįvardyti Dievo lyties. Kitaip sakant, Dievo nebegalima vadinti „Jis“.

Ką čia bepridursi? Kai ir vyskupai kraustosi iš proto, kas belieka? Nebent prisiminti Merfio dėsnius. Tarkim, vadinamąją Misterio Cole‘o aksiomą, anot kurios „nors gyventojų skaičius planetoje auga, išminties suma nekinta“.

O kas būna, kai entuziazmo banga perlieja rinkėjus? Tada entuziastingi rinkėjai prirenka į Seimą po ranka pasitaikiusių „naujų“ ir „jaunų“ entuziastų, kurie žalio supratimo neturi, ką turėtų daryti politikas. Todėl politika virsta nesibaigiančia logorėja – žodžių ir, kas dar baisiau, įstatymų tryda.

Praėjusią savaitę Seimo valstiečiai ir su jais išvien einantis konservatorius Sergejus Jovaiša lyg pagal kažkieno duotą komandą vienu metu išviduriavo net keturis Loterijų ir lošimo mokesčio įstatymo pataisas.

Iš pradžių įstatymo pataisą pateikė Valstiečių partijos kaimų rinktinė – Matkevičienė, Kaminskas, Kubilienė, Martinėlis, Nevulis, Norkienė ir Ačienė. Pasiūlymo esmė – loterijoms padidinti mokesčius nuo 5 iki 7 procentų.

Koks tikslas? Tikslas – atimti iš Tautinio olimpinio komiteto kokius pustrečio milijono eurų, kurie skiriami būsimųjų olimpiečių rengimui ir startams olimpiadose.

Kam atiduos pinigus? Sako, kad gydytojų algoms didinti.

Bet ar pustrečio milijono ką nors pakeis, kai tam reikia bemaž 210 milijonų? Seimo entuziastai nesuka sau dėl to galvos – juk žinoma, kad entuziastams svarbiausia ne rezultatas, o procesas. Entuziastui net ir Seime svarbu kažką daryti, o kas iš to išeis, dzin.

Bet nespėjo dar valstiečių kaimų rinktinė įregistruoti savo pataisos, kai ant Seimo varstoto gulė konservatoriaus, anksčiau žinomo ir kaip kazino mėgėjo Sergejaus Jovaišos įstatymo pataisa. Loterijoms mokestis turi būti didinamas iki 15 procentų!

Tada atėjo Aurelijus Veryga su Agne Širinskiene ir dėjo trečią to paties įstatymo projektą, kuriame loterijoms mokestis didinamas iki 10 procentų. Bet ir tai dar buvo ne pabaiga. Valstietis Antanas Baura sukūrė ketvirtą Loterijų įstatymo pataisos projektą.

Nesigilinkime į Seimo narių argumentus ir mokesčių didinimo skaičius. Paklauskime bent jau retoriškai tik vieno dalyko: kokio velnio keturioms Seimo narių grupėms staiga prispyrė reikalas išviduriuoti keturias pataisas?

Ar bent jau valstiečių veikėjai negalėjo parengti vieną bendrą pataisą? Jei negalėjo, tai kodėl? Gal tik todėl, kad skirtingi lėlininkai vedžiojo jų putnias rankeles?

Ir kodėl visų šių įstatymų kūrėjų darbo rezultatas toks sutartinai vienpusiškas? Kodėl po visų šių pasiūlymų mokesčių dalis kazino savininkams ir lažyboms siektų tik 20-21 proc., nuotoliniams lošimams – dar mažiau, o loterijų rengėjams būtų dvigubai didesnė ir siektų beveik 41 procentą?

Ar kartais ne todėl, kad Seimo valstiečių, konservatorių ir liberalų entuziastais besinaudojantys šalia sporto besisukiojantys biznieriai tokiu būdu siekia atsikeršyti už pralaimėtus LTOK prezidento rinkimus, todėl bando žūtbūt paleisti Tautinį olimpinį komitetą basą?

Entuziastams nė motais, kad dėl to kentės Lietuvos profesionalus sportas. Entuziastai nesuka sau galvos ir dėl to, kad kitų metų biudžete turbūt vieninteliam sportui skiriama mažiau pinigų nei šįmet. Ir taip daroma tokiu metu, kai valstybės biudžetas kitąmet didės net 0,5 mlrd. EUR!

Entuziastai Seime ir Vyriausybėje griebiasi visko, kad tik nereikėtų ko nors realiai dirbti. Todėl entuziazmo banga aukščiausiai pakyla projektuojant ką nors nedaryti ar tik imituoti darbą. Kaip ir šiuo atveju, kai visi kovotojai su olimpinėmis loterijomis staiga tampa didžiausiais gydytojų ir slaugytojų draugais.

Bet ir Loterijų įstatymo pataisų kankanas dar nebuvo entuziazmo viršūnė. Saulius Skvernelis pasiūlė keisti Seimo rinkimų sistemą paliekant tik vienmandates apygardas.

Niekas nesako, kad mūsų rinkimų sistema veikia gerai. Bet ar pakeisdami rinkimų sistemą sumažinsime kvailių skaičių Seime ir ministerijose? Ar apskritai galima išgauti geresnę muziką tik persodinant groti nemokančius muzikantus?

Formulė čia paprasta. Jei rinkimų apygardoje vienu kvailiu bus daugiau, tai ir Seime bus vienu kvailiu daugiau.

Grįžtant prie loterijų įstatymo pataisų kankano, derėtų pabrėžti, kad dauguma tų, kurie entuziastingai kurpė tas pačias pataisas, išrinkti vienmandatėse apygardose. Dauguma šio Seimo valstiečių, jau metus labiausiai juokinančių žmones, irgi išrinkti vienmandatėse apygardose. Ir Greta Kildišienė buvo išrinkta vienmandatėje, ir Veryga.

Kai aukštas politikas entuziastingai siūlo keisti rinkimų sistemą, tai reiškia tik viena – jis nori gauti papildomų jūsų balsų per būsimus rinkimus. Tokiam entuziastui nusišvilpti į ilgalaikius padarinius valstybei.

Apskritai, o kam atstovauja ir kam atsiskaito premjeras Skvernelis? Tik pats sau. Net valdančioji partija jo negalėtų pastatyti į vietą, jei jis ką nors padarytų ne taip, nes jis jai nepriklauso. Yra pakeleivis. Iki kol jam ta kelionė bus asmeniškai naudinga. Jis bet kada gali trenkti durimis.

O kuo mažiau politikoje atskaitomybės laiptų, tuo blogiau žmonėms. Visa, kas sukasi, atsisuka, byloja dar vienas Merfio dėsnis.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą