Kremliaus hanibalas – visada prie mūsų vartų
Penktadienio įvykis Donecke, kai kavinėje viską pasakančiu pavadinimu „Separ“ buvo susprogdintas Rusijos samdinys Aleksandras Zacharčenka, priminė, kad Rusija tęsia dalies Ukrainos teritorijos okupaciją. Jei ne visam pasauliui, tai bent jau mums šis įvykis turėjo priminti apie penktus metus trunkantį Rusijos nepaskelbtą karą prieš Ukrainą. Kurį – tai turėtume pripažinti – vis dažniau primirštame.
Tačiau šis karas vyksta – jame realiai žūsta Ukrainos kareiviai ir civiliai. Įspūdingo masto atentatas prieš Zacharčenką gali tapti dar viena šio karo paūmėjimo priežastimi.
Tai, kad to negalima atmesti, rodo ir Kremliaus reakcija. Rusija beveik tą pačią minutę, kai tik pasklido žinia apie sprogimą Donecke, dėl Donecko liaudies respublikos kabutėse vado mirties iškart apkaltino Ukrainą. Tai paskelbė ne tik Rusijos užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovė, bet ir pats Kremliaus šeimininkas.
Per porą minučių po sprogimo nustatyti, kas tai padarė, galėtų nebent Volfas Messingas. Tik jis seniai miręs.
Bet tokia reakcija – įprasta Rytų turguje. Jau šimtas metų Kremliaus vagis pirmas ir garsiau už visus paleidžia gerklę šaukdamas: „Laikykite vagį!”.
Be jokios abejonės, objektyvus tyrėjas ir istorikas turėtų tirti ir šią versiją – kad ir kokia ji nerimta būtų. Tačiau jei jau Ukrainos spec. tarnybos galėtų taip šeimininkauti Donecko centre, abi tas banditų respublikas Ukraina seniai būtų patvarkiusi. Visa bėda, kad šiose nuo Ukrainos atplėštose teritorijose šeimininkauja Rusijos armijos generolai ir FSB bei GRU žvalgybų pulkininkai. Ne paskitinis žodis čia priklauso ir vietos banditų gaujoms, kurios formaliai ir valdo šias teritorijas.
Gali būti, kad Zacharčenkos žūtis yra Donecką užgrobusių banditų gaujų tarpusavio karų rezultatas. Prieš tą patį Zacharčenką dar 2014-aisiais buvo įvykdytas pirmasis pasikėsinimas. Tada žuvo jo vairuotojas.
Lygiai taip pat Donecko liaudies respublikos kabutėse vadą galėjo pašalinti ir Rusijos specialiosios tarnybos. Rusų žvalgybos pačios ar vietos banditų rankomis be gailesčio šalina joms neįtikusias marionetes.
Vienus pašalino todėl, kad tie net kormpuoto Kremliaus požiūriu per daug vogė iš Maskvos paramos. Kiti sumokėjo galva už tai, kad laiku nesuprato Maskvos politikos vingių.
Pernai susprogdinus automobilį žuvo apsišaukėliškos Luhansko respublikos milicijos vadas Anaščenka. Prieš tai nužudyti separatistų vadai Tolstychas, Mozgovojus, Bednovas, Pavlovas, Plotnickis, Bolotovas, Žilinas, Driomovas, „Batmanas“, „Givi“, „Motorola“ – visų ir nesuskaičiuosi. Visus juos siejo bendras bruožas – jie buvo itin žiaurūs žudikai, karo belaisvių kankintojai, o dažnai dar ir reto masto vagys.
Bet svarstant atentato priežastis negalima būtų atmesti ir dar vienos prielaidos. To, kad Zacharčenka galėjo būti nužudytas ir dėl to, kad Rusija siekia žūtbūt nukreipti savo pačios visuomenės dėmesį nuo pensinio amžiaus ilginimo aštuoneriais metais, kas Rusijoje sukėlė naują protestų audrą. O karo veiksmai Ukrainoje ir antiukrainietiška isterija tam geriausiai tinka.
Jei ši prielaida galiausiai pasitvirtintų, tai reikštų, kad Rusija ryžosi naujam karo eskalacijos etapui. Tokia įvykių eiga nei Ukrainai, nei Lietuvai, nei visai Europai nieko gero nežada.
Tai, kad Putinas gali tam ryžtis, yra ir kitų, nors ir netiesioginių priežasčių. Jau artimiausiu metu Konstantinopolio stačiatikių patriarchas Bartolomiejus Ukrainos stačiatikių bažnyčią gali paskelbti autokefaline. T.y. nepriklausoma nuo Maskvos ir visos Rusijos patriarchato. Kurio valdžioje dauguma Ukrainos stačiatikių tebėra iki šiol.
Paskutinę rugpjūčio dieną Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas – tas pats, kuris uoliai vykdo Putino valią – Konstantinopolyje su Bartolomiejumi pustrečios valandos trukusiose derybose bandė įtikinti jį palikti Ukrainos stačiatikius Maskvos popams.
Abiejų pusių komentarai po susitikimo rodo, kad Kirilui nepavyko pasiekti savo tikslo. „Sprendimas dėl Ukrainos autokefalinės bažnyčios yra priimtas balandį ir mes jau imame įgyvendinti tai, kas ir buvo pranešta patriarchui Kirilui“, pareiškė Konstantinopolio patriarchato Sinodo sekretorius, metropolitas Emanuelis.
Sukrėstas patriarchas Kirilas net nepasiliko pietų su Konstantinopolio patriarchu, nors stačiatikiams pietūs yra itin svarbi tokių susitikimų dalis.
Kas čia yra itin svarbu? Tai, kad Konstantinopolio patriarchatas pripažįsta tik savo sprendimus suteikiant autokefalijas atskirų valstybių stačiatikių bažnyčioms. Negana to, Konstantinopolio patriarchatas tebelaiko neteisėtu Kijevo patriarchato užgrobimą., kurį XVII a. įvykdė Maskvos patriarchatas.
Jei Ukrainos cerkvė išsivaduos iš Maskvos gniaužtų, tai bus milžiniškas smūgis ne tik Rusijos stačiatikių bažnyčiai, kuriai Ukrainoje iki šiol priklauso per 12 000 parapijų. Užtenka pasakyti, kad tai – net trečdalis visos Maskvos patriarchato parapijų. Nepripažintas ukrainietiškas Kijevo patriarchas Filaretas valdo tik 5 000 parapijų.
Galutinis sprendimas dėl Ukrainos autokefalinės bažnyčios turėtų būti priimtas jau spalio 10-12 dienomis, per artimiausią Sinodo posėdį. Tai būtų smūgis ir Putino imperinėms ambicijoms. Maskva netektų ypatingojo savo agento Ukrainoje.
Čia man galite pasakyti, kad visa tai gal ir įdomu – na, bent tiems, kurie domisi ne tik valstybių, bet ir bažnyčių istorija. Tačiau kaip tai susiję su Lietuva? Ar apskritai susiję? Ar reikėtų dėl to, kas valdys Ukrainos stačiatikius, sukti galvą?
Tiesiogiai – tikrai ne. Tačiau stebėdami protestus dėl pensinio amžiaus ilginimo Rusijoje bei Maskvos liejamas krokodilo ašaras dėl Donbaso autoriteto žūties neturėtume kliautis iliuzijomis, kad Putinas nebandys surengti dar vieno sėkmingo mažo karo.
Norim to ar nenorim, visa tai susiję ir su Lietuva bei visų mūsų gyvenimais. Todėl reikėtų tik sveikinti, kad šalies parlamentinės partijos kaip tik rengiasi pasirašyti naują susitarimą, leisiantį didinti krašto apsaugos finansavimą iki 2,5 proc. BVP. Kaip sakoma, tas, kuris saugosi, tą ir Dievas saugo.
Liko stebėtis nebent tuo, kad vienintelis Socialdemokratų partijos lyderis Gintaras Paluckas atsisako pasirašyti šį susitarimą.
Ar ne keista – LSDDP bebrai, su kuriais kaip šv. Jurgis kovėsi Paluckas ir kuriam sėkmės šioje kovoje linkėjo net konservatorių lyderis – susitarimą dėl gynybos pasirašys, o antibebrininkas Paluckas – ne? Derėtų prisiminti, kad net Viktoras Uspaskichas niekada nedrįsdavo torpeduoti išlaidų gynybai didinimo. Taip išeina, kad tikra kairioji Socialdemokratų partija yra ta, kuri pučia į vieną dūdą su Putinu?
Valstybės prezidentė Dalia Grybauskaitė iškart sukritikavo ir pasmerkė tokią socialdemokratų lyderio laikyseną. Ta proga nebesmerkim daugiau pono Palucko ir jo tikrosios kairiosios LSDP.Ta Nes tai proga, kai galime persimesti vienu kitu žodžiu apie likimo ironiją kaip politikos alter ego.
Mat lygiai prieš septynerius metus Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo ltą patį ir kone tais pačiais žodžiais, kaip dabar LSDP pirmininkas. Po Rusijos agresijos prieš Gruziją tuomet buvo praėję vos treji metai. 2011-ųjų rugsėjo 13-ąjąDalia Grybauskaitė aiškino, kad negalima didinti krašto gynybos išlaidų, kai sumažintos pensijos ir atlyginimai.
Tuomet šalies vadovė vystė teoriją, kad Lietuva net neturinti jokio įsipareigojimo siekti 2 proc. bendrojo vidaus produkto gynybai. „Turėčiau labai aiškiai suformuluoti apie kažkokius neva esančius tarptautinius įsipareigojimus. Niekur, jokiose sutartyse 2 proc. nėra“, - per Lietuvos radiją prieš septynerius metus kalbėjo Prezidentė.
Anuomet valstybės vadovė, lygiai taip pat, kaip socialdemokratas Paluckas dabar, teigė, kad visuomenei būtų sunku paaiškinti, jog gynybos finansavimas turi būti didinamas. –
Skirtumas tik tas, kad Prezidentė anuomet kalbėjo daug vaizdingiau ir aistringiau nei dabar Paluckas. "Ir ką nupirktumėm už milijardą litų – kelis tankus. Bet iš tikrųjų mūsų gynybiniai pajėgumai ir sistema ženkliai nuo to nepagerėtų", – urbi et orbi skelbė ta pati Dalia Grybauskaitė.
Kaip žinoma, Prezidentė savo nusistatymą prieš išlaidų krašto apsaugai didinimą pamažu pakeitė ir taip pakeitė, kad dabar rykštėmis plaka ne tik jos žodžius kartojantį Palucką, bet ir bet kurį kitą pacifistą.
Tai sakau gal palikime vietos vilčiai? Gal ir Paluckas su visa atsinaujinusia LSDP vieną dieną susipras, kad Kremliaus Hanibalas – visada prie mūsų vartų?
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės