Ar tikrai Lietuva jau yra Vakarai?
Praėjęs savaitgalis įeis į Lietuvos istoriją, kaip diena, kai Vilniuje ir Kaune lankėsi popiežius Pranciškus I. Tai – neeilinis įvykis. Ir ne tik dėl to, kad Lietuva atsidūrė pasaulio dėmesio centre.Ne tik dėl neeilinio svečio, jo pasakytų kalbų gylio ir žmogiškos šilumos.
Neeilinis įvykis pirmiausia dėl to, kad jame dalyvavo, juo nuoširdžiai domėjosi šimtai tūkstančių šalies žmonių.
Tuo pat metu žiniasklaida apie popiežiaus vizitą rašė ir transliavo taip, kad turbūt šįkart nebuvo praleista nė viena net menkiausia vizito detalė. Joks kitas kitos valstybės vadovo vizitas niekada taip ryškiai nebuvo nušviestas. Tokio įvykio teko laukti 25-erius metus ir tris savaites – 1993 m. rugsėjį Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II.
Bet vakar minėjome ir kiekvieną kitą rugsėjo 23-iąją minėsime ir kraupų istorinį įvykį, kurio dauguma Lietuvos žmonių yra linkusi geriau neprisiminti. Prieš 75 metus Vilniuje buvo likviduotas žydų getas. Iš 57 000 ikikarinio Vilniaus žydų gyvi liko gal 2000. Dauguma jų guli Panerių miške.
Popiežius Pranciškus sekmadienį sukalbėjo tylią maldą buvusiame Vilniaus gete. Šv. Tėvas kvietė ir kitus melstis, kad žmonija tokių nusikaltimų nebekartotų.
Melstis yra gerai, bet viena vertus, ne visi tai daro ir ne visi tiki Dievą. Bet visi esame žmonės. Todėl štai toks klausimas – kiek iš jūsų, mieli Žinių radijo klausytojai, esate buvę Paneriuose – bent kartą?
Kiek iš jūsų bent kartą atėjo į Panerius paminėti nekaltų aukų? Ar esate ten atsivedę savo vaikus, anūkus? Kiek iš jūsų pasakojote jiems, kaip per kelias savaites čia buvo suguldyta trečdalis Vilniaus – didingos, tolerancija nuo viduramžių garsėjusios Lietuvos didžiosios kunigaikštijos sostinės? Ar daug iš jūsų į Panerius ar kitą masinę žmonių žudynių vietą yra bent kartą atsivedę jūsų tėvai, seneliai?
O juk tokių vietų toli ieškoti nereikia – jos yra prie kiekvieno mūsų miesto ir miestelio, kuriame stovi bažnyčia.
Jei galėtume į visus suminėtus klausimus atsakyti „taip, esu buvęs“, „užsuku pats ir vaikams pasakoju“, galėtume ramiau pasitikti rugsėjo 23-iąją, kuri oficialiai Lietuvoje yra vadinama Žydų genocido diena. Neišeina nepridurti – pernelyg dažnai tik oficialiai. Valdiškai.
Šitie klausimai nėra kaltinimas, nors ne vienas klausytojas gal juos taip ir suprato.
Bet būtų blogai, jei tokių klausimų kėlimą suprastume tik kaip kaltinimus, o pasijutę apkaltintais žmonės pultų visaip kaip gintis ar patys pulti.
Tai – tiesiog konstatavimas fakto, kad net ir praėjus beveik 80 metų po Holokausto, mes vis dar nesugebame be erzelio priimti savo istorijos faktų ir pripažinti metafizinę kaltę.
Kitaip sakant, neturime tos įžvalgumo dovanos, apie kurią Vilniuje kalbėjo popiežius Pranciškus.
Galbūt todėl neturime ir aiškių, visiems privalomų standartų, kaip elgtis tais atvejais, kai paaiškėja, kad kovų su sovietiniais okupantais didvyris, pasirodo, kolaboravo su fašistiniais okupantais, arba atvirkščiai?
Kai imame ginti paminklą rašytojui arba manome, kad yra puiku, kad gimnazija vadintųsi garsios poetės kolaborantės vardu.
Nepaisant to, kad paminklo ir gimnazijos vardo jie nusipelnė ne todėl, kad parašė puikių romanų ar eilėraščių, o tik todėl, kad buvo kolaborantai.
Todėl vis dar turime paminklų kolaboravusiems ir gatvių, pavadintų kolaborantų vardais, bet neturime nei gatvių, nei paminklų, pavadintų žydų gelbėtojų vardais.
Vis dar neturime kompaso, kuris kiekvienu atveju padėtų rasti kelią į dorą santykį su savo istorija. Apsilankęs buvusiame KGB kalėjime įsikūrusiame Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje sovietų represijų aukoms, popiežius kaip tik ir kvietė melsti Dievo to kompaso – įžvalgumo dovanos.Tam, kad žmonės galėtų laiku atpažinti tokių nusikaltimų pražūtingas užuomazgas.
Kalbėdamas apie skaudžius išgyvenimus, tekusius Lietuvai, popiežius reiškė viltį, kad kaip tik mūsų šalis galinti tapti pavyzdžiu Europai, kaip atremti neteisybę.
Popiežius priminė, kad Lietuva per visą istoriją sugebėjo priglausti, suburti ir priimti įvairiausių tautybių ir religijų žmones. „Šiose žemėse visi rasdavo sau namus – katalikai, stačiatikiai, totoriai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, armėnai ir vokiečiai, protestantai, sentikiai, musulmonai ir žydai.“
Pasak Pranciškaus, turime atgaivinti tai, kuo esame išskirtiniai ir saviti – tai, kas leido Lietuvai nepalūžti – toleranciją, svetingumą, pagarbą ir solidarumą.
Tačiau ar tikrai dauguma lietuvių išgirdo pontifiko žodžius: „Jūs, lietuviai, turite tarti savo žodį: „Priimti skirtumus“?
Po to, ką feisbuke tą pačią dieną parašė tautinio hito „Laisvė“ atlikėja Eurika Masytė, galėjo pasirodyti, kad popiežiaus žodžiai atsimušė kaip žirniai į sieną. „Jau geriau ufo su LT tautiniais drabužiais nei juodaodė. Neprisikapstau iki gilios semantikos. Paaiškinkite, prašau. Kas atsakingas už tokią idėją?“ – taškėsi pykčiu dainininkė.
„Jūs, lietuviai, turite tarti savo žodį ir „priimti skirtumus“, kalbėjo popiežius, o apie laisvę dainavusi lietuvė tik dėl odos spalvos atmetė net popiežių pasitinkančią lietuvę mergaitę.
Tai, kad popiežiaus žodžiai atsimušė kaip žirniai į sieną, dar akivaizdžiau pasimatė, kai pasipylė rasistinį išpuolį ginančiųjų pasisakymai.
Išlindo daugybė žmonių, tarp kurių gal buvo ir krikščionių, kurie nuoširdžiai džiaugdamiesi popiežiaus atvykimu, tuo pat metu liko kurti Pranciškaus I žodžiams apie toleranciją nuo LDK laikų ir Lietuvos svetingumą, kitokio priėmimą.
Kokių tik šlykštynių nesužinojome – ir tai, kad čia Lietuva, todėl popiežių turėjo pasitikti tik grynaveisliai lietuviai, ir kad tegu tas vaikas pasitinka popiežių su savo tautiniais drabužiais.
Dar kad ji buvo specialiai parinkta pagal kažkokius neva Briuselio nustatytus politkorektiškumo standartus, kad greit visa Lietuva bus tokia.
Ką galima pasakyti tokiems, kurie neturi tos įžvalgumo dovanos ir, regis, net nenorėtų, kad ją apskritai kas nors Lietuvoje turėtų?
Ką iš viso begalima pasakyti žmogui, juolab katalikui, kuris iki šiol dar nežino, kad mūsų erdvę suformavusi krikščionybė ir krikščionys neskirsto žmonių nei pagal rasę, nei pagal odos spalvą, nei pagal kalbą?
Tik ar supras?
Taikliausiai grynakraujų lietuvių teorijos šalininkus sugėdino rašytojas Marius Ivaškevičius.
„Šis triukšmas dėl juodaodės lietuvės man priminė septynių metų senumo istoriją, kai Londone savo filmui ieškojau dvikalbio berniuko, kuris puikiai kalbėtų lietuvių ir anglų kalbomis“, rašo Ivaškevičius.
Į skelbimą dėl kastingo atsiliepė apie 50 Londono lietuvių šeimų, atvesdami 7-9 metų amžiaus savo berniukus. Visų jų anglų kalba buvo puiki, o štai lietuvių – labai silpna. Paklausti, kuo jie save laiko, jie vaikai, kaip vienas, atsakydavo – anglais, nors abu jų tėvai būdavo lietuviai.
Ir tik vienas berniukas išsiskyrė iš visų – jis taip gražiai kalbėjo lietuviškai ir vienintelis tvirtino, kad yra lietuvis. Pasirodo, tas vienintelis gražiai lietuviškai kalbantis berniukas buvo juodaodis, savo pasakojimą užbaigė rašytojas Marius Ivaškevičius.
Labiau įkvepiančio pavyzdžio, kaip svarbu priimti skirtumus, kažin ar sugalvotume.
Tiesa, su vienu popiežiaus Pranciškaus teiginiu vargu ar galima sutikti.
Pasak Šv. Tėvo, „megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“.
Ar nepaseno šis teiginys, kuriuo mes ir patys mėgavomės atkurdami Nepriklausomybę?
Kažin, ar po daugybės Europos bandymų suartėti su Rusija, šis teiginys neveda šunkeliu šiandien, kai Rusija yra užgrobusi daugybę Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos žemių, nuolat grasina Baltijos šalims, žudo savo oponentus ir numušinėja keleivinius lėktuvus?
Kita vertus, Lietuva štai jau greit bus 15 metų, pati yra Vakarai, o ne kažkokia pilkoji zona ir tiltas tarp Rytų ir Vakarų, kaip patiktų Kremliaus carui.
Bet vargu ar dėl to galėtume kaltinti popiežių, kuris yra argentinietis ir kuriam mūsų erdvės Gordijaus mazgai žinomi, bet sunkiau priimami.
Greičiausiai tai popiežiaus užsienio reikalų patarėjai patingėjo padirbėti, todėl privertė Šv. Tėvą šioje vietoje populistiškai nuslysti paviršiumi.
Kita vertus, nacionalistų sukeltas erzelys dėl popiežių pasitikusios tamsiaodės lietuvės mergaitės bet kuriam mūsų šalies kritikui leidžia mesti į veidą mums klausimą – ar tikrai Lietuva jau yra Vakarai?
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės