Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Švietimo princesės ir podukros finansuojamos pagal sunkiai paaiškinamus dėsnius

2025-02-13, Ketvirtadienis 07:07

Gintaras Sarafinas

Kodėl kolegijose vienam besimokančiajam tenka 1,7 karto mažiau lėšų nei profesinėse mokyklose ir 2,5 karto mažiau – nei universitetuose arba kodėl gimnazijose mokinių ugdymas perpus pigesnis nei darželiuose?

Tokių paradoksų Lietuvoje gausu.

Kai mūsų politikai ar švietimo strategai nori pasigirti, jie vis akcentuoja, kad finansavimas švietimui ir mokslui mūsų šalyje nuolat didėja. Taip pat paminima ir tai, kad švietimui mūsų valstybėje skiriami 5 proc. nuo BVP.

Tačiau praskleisti detalesnius duomenis visuomet vengiama, kaip ir vengiama aiškinti, kodėl finansuojant švietimą tokie dideli netolygumai. O išplauti atsakomybę gana paprasta, nes švietimas finansuojamas iš dviejų šaltinių – valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto. Tad įvairūs strategai ir politikai kaltę dėl visokiausių keistenybių, susijusių su finansavimu, nesunkiai gali suversti savivaldai. Jie tą ir daro, vis neužmiršdami akcentuoti, kad švietimas iš dalies yra savivaldybių veiklos laukas ir čia joms suteiktas didelis savarankiškumas. Na ir kadangi nėra jokių orientyrų nei atskaitos taškų, visos be išimties savivaldybės save laiko teisiomis, išmintingomis ir dirbančiomis itin efektyviai. Nesvarbu, kad skirtumai tarp jų matuojami kartais.

Štai vienuose mūsų šalies rajonuose švietimo sektoriui tenkanti savivaldybės biudžeto dalis sudaro 26 proc., kituose – 36 proc., trečiuose – 46 proc., o ketvirtuose – 55 proc.

Taigi nei sistemos, nei bendrų vardiklių. Ir čia juk kalbama apie milijonus. Kad būtų dar aiškiau, viską ir išversime į jų kalbą. Vidutinio dydžio savivaldybės biudžetas siekia apie 50 mln. eurų. Ir jeigu vienoje savivaldybėje nuo tokio biudžeto švietimo sektoriui tenka 30 proc., tai reiškia 15 mln. eurų, o jei kitoje savivaldybėje – 50 proc., tai reiškia 25 mln. eurų. Nors tokį biudžetą turinčios savivaldybės yra labai panašaus dydžio, o ir vaikų skaičius jose labai panašus. Taigi skirtumai itin dideli.

Bet šios ydos išplitusios ne tik savivaldoje, bet ir valstybės mastu. Čia taip pat nėra jokių matricų su aiškiomis ribomis bei atskaitos taškais, dažnai netgi logikos trūksta. Tiesa, prieš neriant į skaičių jūrą derėtų paaiškinti keletą svarbių niuansų. Visos švietimo institucijos finansuojamos ne iš vieno, o iš kelių ar net keliolikos skirtingų finansavimo šaltinių. Bet yra tam tikri principai: pavyzdžiui, aukštosios mokyklos yra finansuojamos įgyvendinant principą „pinigai paskui besimokantįjį“, kitaip vadinamą „studijų krepšeliu“, o profesinės mokyklos finansuojamos remiantis į „mokinio krepšelį“. Tai tikslinė valstybės dotacija švietimo institucijoms, apskaičiuojama pagal mokinių / studentų skaičių mokslo metų pradžioje. Na ir kartu yra dar daug kitų „kišenių“: tai ir lėšos mokslui, ir lėšos ES programoms bei projektams, ir lėšos remontams, ir lėšos patalpoms išlaikyti, ir įrangai įsigyti, ir pan.

O štai ikimokyklinio, bendrojo ugdymo finansavimo modelis jau kiek kitoks – mišrus – populiariai vadinamas „klasės krepšeliu“. Šiuo atveju maždaug 78 proc. finansavimo skiriama ne kiekvienam mokiniui klasėje, bet pagal klasės dydį.

Tačiau kad ir kokie būtų modeliai, galutines bendras sumas apskaičiuoti vis dėlto galima. Ir jos tikrai yra stebinančios, gal net pritrenkiančios. Kaip rodo Valstybės duomenų agentūros duomenys, įvertinus visas dedamąsias, vidutiniškai daugiausia lėšų vienam besimokančiajam 2023 m. teko šalies universitetuose – 10,9 tūkst. eurų, o mažiausiai – kolegijose – 4,3 tūkst. eurų. Čia ir yra didis paradoksas, nes tiek kolegijos, tiek universitetai yra aukštosios mokyklos. Glumina ir tai, kad kolegijose apskritai yra mažiausias finansavimas „galvai“ – mažesnis nei bendrojo lavinimo mokyklose ar ikimokyklinio ugdymo įstaigose, ką jau kalbėti apie profesines mokyklas, kur vienam besimokančiajam tenka 7,6 tūkst. eurų. Nemažiau keistai atrodo ir tai, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigose vienam besimokančiajam tenka 6,9 tūkst. eurų, o bendrojo ugdymo mokyklose – 4,7 tūkst. eurų.

Valstybės lygmeniu mums niekas taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl finansavimo proporcijos yra būtent tokios. Ar tai reiškia, kad ikimokyklinis ugdymas yra svarbesnis už bendrąjį? Kaip kitaip paaiškinti, kodėl ugdymas vaikų darželiuose trečdaliu brangesnis nei pradinėse mokyklose, progimnazijose ar gimnazijose. Lygiai taip pat logiką tenka išjungti ir norint paaiškinti, kodėl profesinės mokyklos finansuojamos žymiai dosniau nei kolegijos: pirmosiose vienam besimokančiajam tenka 7,6 tūkst. eurų, o antrosiose – 4,3 tūkst. eurų. Kokiu pagrindu?

Kaip bežiūrėsi, ar lygintum su universitetais, ar su profesinėmis mokyklomis, kolegijos atsiduria podukros vietoje. Ir, tiesą sakant, taip yra bet kurioje srityje. Net kalbant apie bendrabučių renovaciją: per pastaruosius 5 metus universitetų bendrabučiams renovuoti skirta 6 mln. eurų, o kolegijų bendrabučiams – iki 1 mln. eurų.

Panevėžio kolegijos direktorius Gediminas Sargūnas teigia, kad kolegijos jau daug metų priverstos suktis ekonominiu, suspaudimo režimu, o dažnai ir balansuoti ant išgyvenimo ribos: „Toji nemeilė ir finansinių trupinių barstymas tiesiog akivaizdūs.“

Kalbinti pašnekovai linkę manyti, kad finansuojant skirtingus švietimo sektorius daug inercijos ir nuo seno atkeliaujančių tradicijų, kurios, daug negalvojant, kartojamos metai iš metų.

Komentarą rengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: https://www.patreon.com/ziniuradijas

Sekti laidą