Ar gali gerėti Lietuvos mokinių pasiekimai? – tokį netikėtą klausimą pirmą kartą per visą savo gyvavimą išsikėlė Valstybės kontrolė. Ir ne tik išsikėlė, bet ir pateikė daugybę atsakymų bei argumentų. Kodėl netikėtą? Todėl, kad paprastai ji narplioja finansinius aspektus, o šį kartą pažvelgė giliau. Auditoriai dirbo ilgiau nei devynis mėnesius, išstudijavo kalnus dokumentų, aplankė 116 mokyklų (tai yra dešimtadalį visų šalies mokyklų) ir, deja, nupiešė gana niūrų paveikslą.
Šiaip jau visokiausių tikrintojų nelabai kas mėgsta, nes jie visada išryškina įvairius trūkumus, tačiau jeigu šios auditorių išvados taptų savivaldybių merų, švietimo skyrių vedėjų ar mokyklų vadovų darbo knyga, jiems akyse nušvistų, jie daug ką suprastų, o supratę galėtų šį bei tą pakeisti, tai yra pagerinti. Kad suvoktų, kodėl jų vaikams neprieinamos aukštos kokybės švietimo paslaugos, su Valstybės kontrolės išvadomis susipažinti verta ir visiems mokinių tėvams – tada jie žinotų, ir ko gali reikalauti.
Žinoma, savame kieme pranašu nebūsi, todėl nemažai mokyklų skeptiškai žvelgia į kritiką ir patarimus, tačiau net ir ne savo kiemo institucijos, konkrečiai: Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacija, vertindamos Lietuvos pažangą, nuolat kritikuoja šalį dėl negerėjančios ugdymo kokybės ir neefektyvaus švietimo finansavimo.
O jis iš tiesų neefektyvus: štai 2014–2016 m. mūsų mokyklose išlaidos vienam mokiniui išaugo 10,7 proc., bet bendri mokinių ugdymo rezultatai negerėjo nė kiek. Neefektyvumą, tik jau kiek kitaip, savo kailiu labai konkrečiai jaučia ir dauguma mokytojų: kadangi Lietuvoje mokytojui vidutiniškai tenka mažiausiai mokinių visoje Europos Sąjungoje, kadangi mokytojų Lietuvoje dabar dirba daugiau nei 10 proc. per daug, tad jų krūviai nedideli, taigi ir atlyginimas menkas. Kalbant konkrečiai, 57 proc. šalies mokytojų uždirba nuo 400–800 Eur per mėnesį.
Dar viena mūsų krašto yda yra ta, kad mokyklų pastatai dideli, o mokinių juose mažai, tad išpūsta infrastruktūra lemia, jog didelė dalis švietimui skiriamų lėšų nueina ne mokymo kokybei gerinti, o pastatams išlaikyti.
Iš tiesų daugybė priežasčių lemia, kad Lietuvos mokinių pasiekimai yra palyginti žemi, nesiekia EBPO vidurkio, ir blogiausia, kad dešimt metų jie negerėja. Tai patvirtina EBPO vykdomi PISA tyrimai, Lietuvos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų rezultatai.
Nors mokinių pasiekimų gerinimas yra nacionalinis prioritetas, nors 2012 m. Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ išsikeltas siekis, kad 2020 m. trečią (iš 6) PISA tyrimo skaitymo, gamtamokslinių ir matematinio raštingumo pasiekimų lygmenį pasiektų bent 50 proc. Lietuvos penkiolikmečių, deja, bent 2015 m. į tą pusę net nejudėjome – paprasčiau tariant, stabiliai laikomės žemiau 50 proc. ribos, o
gamtamokslinio raštingumo rodiklis net pablogėjo. O juk, kaip nustatė Valstybės kontrolė, 2016 m. valstybės lėšų mokymui panaudota 53 proc. daugiau nei 2006 m. (atitinkamai 577 mln. ir 377 mln. Eur).
Svarbu ir tai, kad mokinių pasiekimai mažesnėse kaimo mokyklose yra prastesni nei miesto, o tai tik dar labiau didina atskirtį. Mokslininkų, tyrinėjančių švietimo ateitį, nuomone, žemų pasiekimų mokiniai yra potenciali našta visuomenei, dauguma iš jų nesugebės gyventi ir dirbti savarankiškai, juos reikės išlaikyti.
O štai 2015 m. EPBO tyrimas įrodė, kad jeigu mokinių pasiekimai pakyla iki EBPO šalių vidurkio ir tokio lygio išlieka visoje šalyje, per 10 metų šalies BVP išauga tiek, kad švietimo išlaidos atsiperka. Taigi efektyvi ir į rezultatus orientuota švietimo sistema yra ekonomiškai naudinga investicija.
Deja, Lietuvoje ji tokia nėra. O mokinių pasiekimų gerinimas apskritai „išplaukęs“, netgi reliatyvus siekis. Pasirodo, gana daug Lietuvos savivaldybių net tokio tikslo neturi. Tik 25 proc. audituotų savivaldybių, planuodamos pertvarkyti mokyklų tinklą, tarp tikslų arba uždavinių numatė ir siekį gerinti mokinių pasiekimus bei rezultatus.
Dar daugiau, pasirodo, kad už mokinių mokymo rezultatus bei jų augimą neatsako ir neatsiskaito netgi mokyklų vadovai ir mokytojai. Kaip skelbia Valstybės kontrolė, tik 18 proc. mokyklų vadovų numatę siekį gerinti mokinių ugdymo(-si) rezultatus ir mokyklos veiklos rodiklius. O dauguma savivaldybių merų ir švietimo skyrių vadovų į tokį abejingumą žvelgia pro pirštus. Be to, kadangi mokyklų vadovai patys nėra vertinami reikliai, natūralu, dauguma jų – net 80 proc. – ir mokytojams nekelia didelių uždavinių ar siekių. Paprasčiau tariant, tik 20 proc. audituotų mokyklų vadovų prašo mokytojų atsiskaityti už mokinių pasiekimus ir pažangą (ir tai dažniausiai daroma tik sėkmingose mokyklose). Na ir kitomis priemonėmis mokytojai beveik nemotyvuojami siekti geresnės ugdymo kokybės ir aukštesnių mokinių pasiekimų. Taigi, nėra ko stebėtis, kad tie mūsų vaikų pasiekimai ir nekyla. Pasirodo, niekas, be pačių jų ir tėvų, tuo nėra suinteresuotas.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius.
Komentarai
Bendravimo taisyklės