Daug paradoksų. Ir vienas už kitą stipresni bei keistesni. Lietuvos mokytojų bendruomenė lyg ir norėtų, kad mokytojo profesija būtų prestižinė ir išliejo nemažai pašaipų, kai šis tikslas iki 2025 metų pasiektas nebuvo. Skelbta, kad net judėti į tą pusę nepradėta. Ir tai yra tiesa, tačiau čia stebina kitkas – pačių mokytojų pozicija ir elgsena.
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos atlikta 200 ugdymo krypties bakalauro studentų apklausa atskleidė, kad net 40 proc. jų nuo pedagogikos studijų atkalbinėjo patys mokytojai. Neįsivaizduoju, kokie jų tikslai, bet tai glumina.
Tiesą sakant, net ir man pačiam tenka vesti mokymus ir seminarus gimnazistams dėl profesijos pasirinkimo dešimtyse Lietuvos mokyklų. Ir pradėjus kalbėti apie mokytojo profesiją, apie jos perspektyvumą, apie prasmingumą, taip pat ir apie minėtąjį prestižą, net keliolika kartų teko stebėtis, kai ne mokiniai, o mokytojai replikavo, kad rinktis mokytojo profesiją yra didžiausia nesąmonė. Na taip, dalis mokytojų yra „perdegę“, bet nėra išmintinga kenkti ir niekinti savo gildiją ir aiškinti, kad mokytojo darbas yra „lažas“. Pernelyg daug mokytojų jau užmiršę, kad dirbti su jaunimu yra smagu, įdomu ir prasminga. Be to, pedagogika dar ir perspektyvi, nes po 5-erių metų mokytojai Lietuvoje, regis, bus įrašyti į Raudonąją knygą, kaip bebaigianti išnykti rūšis ir visi, kurie rinksis dalykinę pedagogiką, tikrai bus ant bangos, jie bus itin paklausūs. O ir atlyginimai neabejotinai bus vis adekvatesni. Tad sudėjus visus pliusus ir minusus, mokytojo profesija kyla gana aukštai, kur kas aukčiau nei daugybė kitų profesijų. Juolab, kad mokytojo profesija patenka dar ir į amžinųjų profesijų grupę. Kitaip tariant, mokytojo profesija niekada nemirs ir neišnyks.
Tad bent jau mokytojus kviesčiau nesišaipyti iš pedagogo profesijos perspektyvų ir nepjauti šakos, ant kurios mokytojai patys ir sėdi.
Juolab, kad skeptikų ir šiaip pakanka. Štai minėtoji Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos atlikta 200 ugdymo krypties bakalauro studentų apklausa atskleidė dar ir tai, kad trečdalį studentų nuo mokytojo profesijos bandė atkalbinėti tėvai. Tai taip pat nėra ypatingai įžvalgu. Nes tėvams, panašu, nelabai rūpi kas mokys jų anūkus. Juk šiandien nemažoje dalyje šalies mokyklų beveik pusė mokytojų yra arti pensinio amžiaus ir mes jau artėjame prie ribų, kai chemijos ar fizikos mokytoją turėsime po vieną visoje savivaldybėje. Ir čia nebetinka išvedžiojimai: „Ai, gal kaip nors“. Žinoma, galima sakyti: „Ne mano daržas, ne mano pupos“. Bet jau visai netolimoje ateityje tai taps visų mūsų pupomis.
Apklausiamieji pedagogikos studentai minėjo tokius tėvų argumentus:
„Tėvai norėjo, jog pasirinkčiau mane dominančias studijas, kurios užtikrintų darbo vietą ir gerą atlyginimą ateityje“, „Tėvai skatino rinktis tokią profesiją, kuri turėtų paklausą ir užtikrintumą“, - akcentavo apklaustieji. Dauguma studentų minėjo, kad tėvai siūlė jiems rinktis teisę, medicinos mokslus, inžineriją ar IT sritį.
Gal atrodysiu keistai, bet drįstu teigti, kad mokytojo profesija jau dabar turi, o dar labiau turės ateityje tiek paklausą, tiek užtikrintumą, tiek daug siūlomų darbo vietų, tiek įvairiausių privalumų. O ir atlyginimai tampa vis solidesni, ypač jeigu juos lyginame su kitomis viešojo sektoriaus profesijomis ir pozicijomis.
Pasak VDU Švietimo akademijos kanclerės Linos Kaminskienės, kiek netikėta yra tai, kad propaguoti mokytojo profesijas ir pristatinėti jų privalumus šiandien tenka ne tik tarp jaunuolių, bet ir tarp jų tėvų ir net tarp mokytojų.
Pasak kanclerės, labiausiai liūdina tai, kad jaunuolius nuo pedagogo profesijos atkalbinėja ne tik tėvai, bet ir patys mokytojai: „Mūsų tikslas – pasakyti, kad jauno žmogaus pasirinkimas tapti mokytoju yra prasmingas. Tegu jo nepaveikia „pamokytojai“ ir patarėjai. Kiekvienas Lietuvos vaikas nusipelno turėti geriausius mokytojus, tad padėkime jauniems žmonėms jais tapti“.
Čia buvo Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Komentarai
Bendravimo taisyklės