Kai mokykla keliasi tikslą, kad jos mokiniai taptų išprusę, jai pradeda sektis
Šiuo metu skirtumai tarp įvairių Lietuvos mokyklų mokinių pasiekimų ir rezultatų siekia net septynis kartus. Ir blogiausia, kad jie nesiruošia mažėti. Taip yra todėl, kad mūsų šalies mokyklos labai skirtingai įsivaizduoja savo misiją ir keliasi skirtingus tikslus.
Galima teigti, kad turime keturių tipų mokyklas. Gali pasirodyti keista, bet yra mokyklų, kurios teturi tikslą, kad vaikai būtų pavalgę ir užimti. Tik tiek. Antra mokyklų grupė – tai tos, kurios keliasi tikslą, kad mokiniai gerai jaustųsi, būtų patenkinti, atsipalaidavę, su aukštu laimės indeksu. O nagrinėjant trečią mokyklų grupę, galima matyti, kad joms svarbiausi aukšti mokinių akademiniai pasiekimai. Visokie. Kad jie gerai mokėtų ir kalbas, ir matematiką, ir istoriją, ir informatiką, kad jų mokiniai gerai pasirodytų olimpiadose, konkursuose, testuose ir egzaminuose. O ketvirtosios mokyklų grupės atstovės sau nekelia labai ambicingų tikslų, bet žūtbūtinai stengiasi rasti bent vieną savo stipriąją pusę. Ir pasistengusios randa. Jų argumentai paprastai būna tokie: taip, gal moksluose mes ir nelabai stiprūs, bet mūsų mokinių pasiekimai sporte labai geri. O mes išsiskiriame menuose. O mes pilietiškumo ugdyme. O mes verslumo ugdyme. Ir panašiai.
Taigi skirtingai traktuodamos savo misiją, mokyklos gali prisigalvoti kalnus argumentų ir pateisinti kodėl jos taip elgiasi.
Tačiau čia kyla paprastutis klausimas: o kodėl mokyklos viską nori taip susisiaurinti? Ar tarkime mokiniai ir jų tėvai negalėtų norėti, kad mokykla ir pamaitintų, ir užimtų, ir sukurtų gerą atmosferą, ir užtikrintų gerą mokinių savijautą, ir leistų jiems plačiai save realizuoti sporte, menuose ar verslume, bet kartu padėtų mokiniams pasiekti aukštų akademinių pasiekimų. Sakysite, to negalima pasiekti, taip nebūna. Būna. Ir mes norime tikrai ne per daug.
Štai Rumšiškių gimnazijos direktorius Artūras Čepulis įsitikinęs, kad visiems mokyklos rezultatams daug įtakos turi visos mokyklos mokytojų bendruomenės požiūris. Yra mokyklų, kurioms svarbiausia, kad vaikai būtų pavalgę, o Rumšiškių gimnazijai svarbiausia, kad jie taptų išprusę.
Girdite, kaip esmingai skiriasi tikslai.
Raudondvario gimnazijos direktorė Vaida Trofimišinienė įsitikinusi, kad svarbiausia, kokius tikslus bendruomenei formuluoja mokyklos vadovas: „Jeigu direktorius du trečdalius laiko praleidžia mokyklos valgykloje ir jeigu mokykla jam yra nuo žodžio „valgyti“, tuomet rezultatai ir negali gerėti. Bet juk mokykla yra ne nuo žodžio „valgyti“, o nuo žodžio „mokyti“, todėl esminė mūsų pareiga vaikus ugdyti ir užtikrinti gerą emocinę aplinką. O ne vien pavalgydinti.“
V. Trofimišinienė prisipažįsta dažnai su savo mama, buvusia pedagoge, diskutuojanti apie daugelio šiandieninių šalies gimnazijų vadovų bei šalies švietimo strategų bėdojimus, esą gerų rezultatų jie nepasiekia, nes mokykloje mokosi vaikai iš prasto socialinio-ekonominio konteksto šeimų, taigi šiandien svarbiausias rūpestis vaikus ne ugdyti, o pamaitinti. „Mano mamos nuomone, tokios mokyklų vadovų kalbos daro mokyklas socializacijos centrais. Tai jau matėme. Tai yra ne kas kita, kaip grįžimas į sovietmetį, pokario pedagogikos ideologo Gorkio kolonijos-pataisos mokyklos nepilnamečiams vadovo Antono Makarenkos idėjas: „Surinkti betėvius, beglobius vaikus, nuprausti ir pavalgydinti.“ Bet juk mes gyvename XXI amžiuje“, – primena direktorė.
Raudondvario gimnazijos direktorė kalba užtikrintai: mokyklos skirtos vaikams ugdyti, o ne linksminti ar valgydinti: „Pagrindinis kiekvienos tikslas turėtų būti efektyvus ugdymas ir gera socialinė emocinė aplinka, o tik paskiausiai maitinimas ir visa kita“.
Tauragės Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas neabejoja, kad kalbos apie prastą socialinį-ekonominį kontekstą yra ne kas kita, kaip būdas pateisinti savo ir savo mokyklos egzistenciją sau nekeliant aukštesnių ugdymo efektyvumo tikslų. Nieko nėra lengviau kaip paaiškinti, esą mes neatsirenkame vaikų, mokome visus, taigi, mūsų rezultatai jokie.
Artūro Čepulio teigimu, dėl prasto socialinio-ekonominio konteksto negali teisintis nuolat, nes tikrai retai būna, kad kasmet visi vaikai susirinktų tik iš visuomenės paribių. Iš tiesų esti metų, kai mokytojai įdeda labai daug pastangų, bet rezultatas būna vidutinis arba net prastokas. Bet ne nuolat, ne dešimtmečiais.
Ariogalos gimnazijos direktorius Arvydas Stankus taip pat nemano, kad prastas socialinis-ekonominis kontekstas yra pagrindinė prastų mokinių pasiekimų priežastis: „Vaiko aplinka tikrai neapibūdina jo gebėjimų ir ateities. Tikrai ne visi mokiniai iš socialinės rizikos šeimų mokosi prastai, tikrai ne visi renkasi tokį gyvenimo kelią, kokį matė gyvenant savo tėvus. Turime nemažai prasimušusių, pakilusių profesinės karjeros laiptais. O atsispirti jiems padėjo būtent mokykla ir palaikantys mokytojai. Iš tikro mokytojai yra galinga jėga, susitelkę jie gali įkvėpti mokinius ir į gerą pusę perkeisti jaunų žmonių gyvenimą.“
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės