Kada nusivylę lieka ir darbuotojai, ir darbdaviai?
Mokausi vieną, o dirbu kitką, arba dirbu žemesnės kvalifikacijos darbą nei mano įgytas išsilavinimas. Tai šimtų tūkstančių darbuotojų kasdienybė Lietuvoje. Neprotinga ir brangu, bet mūsų valstybė nieko keisti neketina.
Lietuva – turtinga šalis, nes kasmet milijonus eurų išpusto vėjais. Ir taip metai iš metų. Mūsų švietimo sistema sukūrė didžiulį disbalansą, iš kurio išsivaduosime dar labai negreitai. Nes stojančiųjų į trūkstamas profesijas ne tik nedaugėja, bet kasmet vis mažėja: pernai tikrai mažai jaunuolių stojo į inžinerijos studijų programas, į slaugą, taip pat į žemės ūkio specialybes. Na ir, priešingai, kartu turime jūrą perteklinių profesijų atstovų ir jų vis daugėja.
Visa tai veda į labai liūdną atomazgą – net keli skirtingi tyrimai ir analizės patvirtina, kad Lietuvos gyventojai vis dažniau dirba žemesnės kvalifikacijos darbą nei jų įgyta kvalifikacija. Eurostato duomenimis, 2010–2020 m. laikotarpiu Lietuvoje kvalifikacijos neatitiktis padidėjo
6,5 proc. punkto ir 2020 m. siekė jau daugiau nei 23 proc. 20–64 metų amžiaus dirbančiųjų grupėje (o kalbant apie aukštųjų mokyklų absolventus, tai tarp jų net 30 proc. dirba įgytos kvalifikacijos neatitinkantį darbą). Pagal šį augimą užimame penktą vietą ES. Ypač didelis kvalifikacijos neatitikties lygis fiksuojamas prekybos, statybų ir automobilių remonto sektoriuose.
Be to, pasak Vyriausybės strateginės analizės centro STRATA tyrimo, ketvirtadalis 15–34 metų amžiaus Lietuvos dirbančiųjų dirbo su savo mokymo programa ar studijų sritimi visiškai nesusijusį darbą. Daugiausia kvalifikacijos neatitikties atvejų fiksuojama tarp pabaigusiųjų žemės ūkio ir veterinarijos (50,7 proc.), humanitarinių mokslų, kalbų ir meno (49,5 proc.) studijų kryptis. Kai kurias studijų kryptis baigę jaunuoliai sunkiai randa darbą, kuriam reikalingas aukštasis išsilavinimas. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė žemės ūkio studijas baigusių absolventų karjerą pradeda pozicijose, kur būtų užtekę profesinio išsilavinimo.
O štai geriausiai aukštos kvalifikacijos pozicijose įsidarbinti sekasi fizinių (72 proc.), ugdymo (72 proc.) ir sveikatos (68 proc.) mokslų absolventams.
Kalbant ne vien apie jaunimą, o apie visus dirbančiuosius, tai Lietuvoje tik kiek daugiau nei pusė dirbančiųjų dirba pagal įgytą specialybę, o visi kiti – ne. Dažniausiai pagal profesiją dirba baigusieji sporto ir sveikatos studijų programas, o ne pagal įgytą profesiją dažniausiai dirba teisininkai, vadybininkai, komunikacijos specialistai, istorikai, kai kurių specializacijų filologai.
O tai lemia jau kitą trūkumą – nors teoriškai didesnė aukštąjį išsilavinimą įgijusių gyventojų dalis turėtų tiesiogiai prisidėti prie spartesnio ekonomikos augimo ir šalies progreso, bet kadangi jie dirba žemesnės kvalifikacijos darbus, jokio proveržio ir neįvyksta. Labiau matyti tik didelis nusivylimas gaunamais mažais atlyginimais. Kitaip ir būti negali: juk baigus aukštąją, bet dirbant žemos kvalifikacijos darbą už menką algą apima didelė neviltis ir pyktis. Iš tiesų daug žmonių frustruoja dėl negaunamos tiesioginės naudos iš įdėtų pastangų studijuojant. O verslas savo ruožtu liūdi dėl ekonominių praradimų, kuriuos lemia mažesnis darbuotojų efektyvumas, na ir tai, kad nuolat tenka daug investuoti į darbuotojų apmokymus.
Europos investicijų banko atliktos apklausos duomenimis, nuolat daugėja darbdavių, kurie mano, kad sunkumai pritraukti darbuotojų, turinčių tinkamų įgūdžių, darosi vis didesne kliūtimi investicijoms ir įmonių gyvavimui bei plėtrai: 2016 m. taip manė 66 proc. apklaustų darbdavių, o 2020 m. – jau 73 procentai. O ir Lietuvos Užimtumo tarnybos 2021 m. vykdytos įmonių vadovų apklausos rezultatai rodo, kad septynios iš dešimties apklaustos pramonės įmonės įvardijo negalėjusios rasti tinkamų darbuotojų arba susidūrusios su rimtais sunkumais pritraukiant juos į įmonę.
Iš tikro šis išsikraipymas ne tik riboja produktyvumo augimą ir inovacijas, bet ir daro įtaką asmenų socialinei gerovei. Be to, tokiu atveju nepatenkinti ir nusivylę lieka tiek didelė dalis darbdavių, tiek darbuotojų. Pastariesiems dažniausiai apmaudu dėl to, kad negali savęs tinkamai realizuoti, kad dirba nemėgstamą darbą ir kad nemažai metų iššvaistė tuščiai studijuodami jiems netinkamą studijų programą.
Žinoma, nėra tokios šalies, kur absoliuti dauguma darbuotojų dirba pagal įgytą profesiją ir pagal įgytą kvalifikaciją, bet nėra ir tokių šalių kaip mes, kur tik pusė darbuotojų dirba pagal įgytą specialybę. Nes tai labai neracionalu, neekonomiška, tiesiog neprotinga.
Ir dėl to didelė atsakomybė tenka mūsų švietimo sistemai. Nes darbas ne pagal profesiją ar darbas žemesnės kvalifikacijos vietoje, nei žmogus galėtų dirbti, yra jau pasekmė, o priežastys glūdi mokyklose ir aukštosiose mokyklose.
Jaunuoliams planuojant savo ateitį, labai varganas arba apskritai joks yra ir valstybės indėlis. Ministerijos jau daug metų vengia paskelbti profesijų sąrašą, kur fiksuojamas didžiulis specialistų perteklius. Esą jauni žmonės patys turi kažkaip suprasti ir susiprasti.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės