Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Gal geriau būti lėtapėdžiu, nei vietoje stovinčiu greituoliu

01.12 Antradienis 06:45
Gintaras Sarafinas

Viena didžiausių mūsų švietimo sistemos, o ir visų kitų sričių bėdų – lėtumas ir vangumas. Kartais mes taip judame, kad net nematyti į kurią pusę judame. Viską darome ypatingai abejingai, sulėtintai, o neretai greičio rodyklė nuo nulio taip ir nepakyla.

Čia norėtųsi aptarti tris atvejus. Pirmasis - apie egzaminus. Pernai vasarą, Lietuvos abiturientams prastai išlaikius matematikos egzaminą, buvo daug kartų pakartota, kad bus skirta daug laiko, pinigų ir resursų, kad matematikos mokymas Lietuvoje būtų pagerintas visose klasėse nuo pirmos iki dvyliktos. Tačiau praėjo jau pusė naujų mokslo metų, tai yra 4,5 mėnesio, o niekas neužsikūrė ir niekas neįvyko. Nepanašu, kad šiais mokslo metais apskritai kas nors įvyktų.

Dar buvo pažadėta, kad prasidėjus nuotoliniam mokymui, bus daugiau pagalbos suteikiama abiturientams ir pradinukams. Tačiau ir čia iki sprendimų ar realių veiksmų dar nepajudėta.

Antras atvejis. Apie tai, kad stojimą į pedagogikos studijas reikėtų skatinti stipendijomis, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis pradėjo šnekėti prieš ketverius metus. Bet niekas jo nesiklausė, kol stojančiųjų į pedagogiką skaičius susitraukė iki minimumo. Ir tik praėjus trejiems metams, šis pasiūlymas buvo išgirstas. Pernai jis buvo patvirtintas ir jau nuo 2020 m. rugsėjo įstojusieji į pedagogikos studijas gauna gana solidžias stipendijas. Tai stojimą į pedagogiką padidino labai reikšmingai. Tad ir lieka neaišku, o kam reikėjo tiek laukti.

Na, o trečias atvejis apie dar didesnį vilkinimą. Tai istorija apie stulbinamą lėtumą ir neūkiškumą. Taigi, Vilniaus Antakalnio mikrorajone   stinga mokyklų. Stinga jau keletą metų. Taip atsitiko todėl, kad Antakalnio mikrorajono gale, buvusios Kino studijos vietoje, buvo pastatytas naujas Terasų kvartalas. Į kurį susikėlė šimtai šeimų, dauguma kurių turi po keletą vaikų. Kaip jau įprasta Lietuvoje, nekilnojamojo turto vystytojai taip viską suvystė, kad iškilo daug daugiabučių, o naujų mokyklų ar darželių šioje miesto pusėje žinoma neatsirado.

Taigi, arčiausiai Terasų kvartalo esanti mokykla – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Inžinerijos licėjus nuo mokinių gausos ėmė tiesiog braškėti per siūles. Ji mikliai tapo antra pagal dydį mokykla Lietuvoje ir dabar joje mokosi arti pusantro tūkstančio mokinių. Ir čia labai nebetoli posakio, kaip silkės statinėje praktinio įgyvendinimo, nes mokiniui tenka vos keletas kvadratinių metrų. Ir tiesą sakant, daugybė mokinių į šią mokyklą net nepatenka, nes nėra vietos.

Tačiau kaip netikėta, visiškai šalia minėto Terasų kvartalo, už maždaug 500 metrų, stovi didelė mokykla, turinti daug ploto ir erdvės, bet labai mažai mokinių. Tai Vilniaus „Šaltinio“ pagrindinė mokykla. Vienu metu buvo pasiektas toks lygis, kad vienam mokiniui Vilniaus „Šaltinio“ mokykloje tekdavo net 40 kvadratinių metrų. Pakartosiu, vienam mokiniui – daugiau nei po klasę. Negana to, šalia aptariamos mokyklos stovi dar ir didelis bendrabutis. Taip pat – pustuštis.

Taigi, prieš ketverius metus, pakartosiu, prieš ketverius metus, prasidėjo diskusijos, kad pustuštę „Šaltinio“ mokyklą, kurioje nebebuvo nei šimto mokinių, reikėtų uždaryti ir visas mokyklos patalpas reikėtų atiduoti perpildytam Vilniaus Gedimino technikos universiteto Inžinerijos licėjui. Šis į aptariamas patalpas perkeltų visas pradines klases, taip abiejose mokyklose mokinių skaičius taptų optimalus ir suvaldomas, na ir visame Antakalnio mikrorajone būtų ilgam išspręstas mokyklų ir jų patalpų klausimas.

Bet paaiškėjo, kad Vilniaus „Šaltinio“ pagrindinė mokykla priklauso ne Vilniaus miesto savivaldybei, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Ir vien dėl šios keistos priklausomybės, pasirodo, niekas vykti negali. Todėl prieš ketverius metus „Šaltinio“ mokykloje buvo atlaisvintos tik keturios patalpos ir į jas įsikėlė vos trys pradinukų klasės iš VGTU Inžinerijos licėjaus. Praėjo metai, bet niekas neįvyko – VGTU Inžinerijos licėjus gavo dar porą patalpų ir įkėlė dar porą klasių. Dar po metų Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pagaliau perdavė „Šaltinio“ mokyklą Vilniaus miesto savivaldybei. Taigi, regis, visi trukdžiai baigėsi, tik imki ir užbaiki šios problemos sprendimą.

Tačiau ir 2020 metų vasarą bei rudenį nieko nevyko. Ir po ketverių metų tampymosi VGTU Inžinerijos licėjus „Šaltinio“ mokykloje teturi vieną aukštą. Visi šios mokyklos mokiniai ir toliau susispaudę, o „Šaltinio“ mokykla ir toliau pustuštė. Ir net po ketverių metų dar visiškai neaišku, kaip viskas pakryps. Gali būti, kad VGTU Inžinerijos licėjus pagaliau gaus visus „Šaltinio“ mokyklos pastatus, bet gali taip ir nebūti. Galimi ir kitokie variantai: VGTU Inžinerijos licėjus ir toliau gali turėti tik vieną „Šaltinio“ mokyklos pastato aukštą, ar gali netekti ir jo.

Taigi visiška nežinia ir jau įprastas laiko vilkinimas.

Nes dabar Vilniaus miesto savivaldybė aiškina, kad jai sprendimus priimti trukdo tai COVID-19, tai karantinas, tai politinės peripetijos, tai tautinių mažumų klausimai. Tad geriau nedaroma nieko. Nors šią nesudėtingą problemą nesunkiai būtų galima išspręsti per du mėnesius ir taip palengvinti šimtų Vilniaus šeimų ir jų vaikų padėtį, bet Lietuvoje ji sprendžiama jau penktus metus.

Panašiai viskas vyksta ir kitose srityse. Kažkada mes juokdavomės iš estų, kad jie lėtapėdžiai, bet tie lėtapėdžiai jau seniausiai reformavo savo mokyklas ir švietimo sektorių. Tad gal geriau būti lėtapėdžiu, nei vietoje stovinčiu greituoliu.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai