Apie 10 Lietuvos savivaldybių jau nebeatgaivinamos nei pinigais, nei elektros šoku
Prieš dviedešimt metų mes šaipėmės iš Latvijos, kurioje tėra vienas gyvybingas ir klestintis centras Ryga, bet ilgainiui ir patys tapsime panašūs, ir jau, tiesą sakant, tampame.
Mums jau niekaip nepavyks pasiekti, kad gyvybingos būtų visos 60 Lietuvos savivaldybių. Deja, apie 10 jau nebeatgaivinamos nei pinigais, nei elektros šoku. Tačiau kitos dar gali atgyti. Na gerai – ne visos, bet bent vadinamieji dešimt apskričių centrų tikrai galėtų būti stiprūs.
„Blogiausia, ką galime daryti, tai plaukti pasroviui ir stebėti, kaip mūsų vis mažėja, – mano Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius Aidas Aldakauskas. – Bet gali būti ir kitaip. Tarkime, savo valstybės strategijoje iki 2030 m. ar savo Baltojoje knygoje galėtume apsibrėžti ir numatyti, kuo remdamiesi toliau statysime Lietuvą: ar sostine (kaip latviai), ar trimis didžiaisiais miestais, ar 10-ia apskričių centrų, ar dabar esančiais rajonų centrais.“
Tačiau panašu, kad mums priimtinesnis plaukimi pasroviui kelias. Mes plačiai ir daug šnekame apie emigraciją iš Lietuvos, tačiau labai mažai nagrinėjame vidinę migraciją. Tiek jos priežastis, tiek ir pasekmes. Sutikite, kad jeigu tarkime iš Kupiškio savivaldybės kiekvienais metais išvažiuoja po 200 abiturientų, o po studijų grįžta vienas, tai apie tai reikia nebe šnekėti, o rėkti.
Ir taip vyksta trijuose ktvirtadaliuose savivaldybių. Štai Tauragės rajono savivaldybėje 2000-aisiais metais buvo per 10 tūkst. mokinių, 2008 m. - 7700 mokinių, 2019 m. bus tik 4300 mokinių, o 2025 m. - džiaugtis reikės jeigu bus 3500. Tiesą sakant, net visoje Tauragės apskrityje, kurioje yra keturios savivaldybės, bendras tarkime dvyliktokių skaičius 2025 metais nesieks net tūkstančio.
Svarbus ir dar vienas faktas - šiuo metu Lietuva yra sparčiausiai senstanti ir nykstanti valstybė visoje Europos Sąjungoje.
Tad pasigirsta svarstymų, kad šiuo metu savivaldybių Lietuvoje tiesiog per daug ir gal labiau vertėtų telktis ir stiprinti visus dešimtį apskričių centrų, kurie šalyje išsidėstę gana tolygiai. Tai leistų racionaliau skirstyti lėšas ir sulaukti didesnio efektyvumo bei geresnių rezultatų. Tarkime, estai pasirinko būtent drastišką savivaldybių stambinimą ir iš 230 savivaldos vienetų liks tik 17. Ten įsitikinta, kad didžiulis susmulkėjimas turi daugiau trūkumų nei privalumų. O pas mus taip nemąstoma, kartais ir išvis nemąstoma, tad mes visada ne projektuojame ateitį, o bėgame paskui pasekmes. Ir piktinamės, kodėl mums taip nesiseka.
Kol kas nelabai kas daroma, idant šalis plėtotųsi vientisiau, nelabai ieškoma priešnuodžių demografinei krizei ir drastiškai vidinei migracijai sustabdyti.
Kalbant su skirtingais merais, galima pastebėti, kad jie labai didelius lūkesčius deda į centrinę valdžią ir vis laukia, ką ji pasiūlys, ką paskirs, bet ir patys neturėtų laukti, ir vien tik pasyviai dūsaudami stebėti, kaip jų vadovaujama savivaldybė traukiasi. Reikalingas žymiai didesnis jų aktyvumas, atsakingumas ir originalumas.
Kai kurioms savivaldybėms juk pavyksta pristabdyti vidinę migraciją. Omenyje turiu Kėdainių, Druskininkų, Kaišiadorių, Jonavos, Kretingos savivaldybes.
Nes palaukus dar dešimtmetį kažką keisti jau bus per vėlu ir vietoj daugybės miestelių ir net rajonų centrų lentelių teks kabinti iškabas „Išsivaikščiojome“. Mat formuojasi tam tikri uždari ratai: jau dabar verslininkas, atvažiavęs į dažną Lietuvos provincijos regioną, gal ir norėtų įkurti gamyklėlę ar kokį padalinį, nes vietovė patogi, infrastruktūra puiki, susisiekimas ir logistika geri, net ir šiokių tokių mokestinių lengvatų yra, bet nėra vieno – kam dirbti, tai yra jau dabar neįmanoma rasti keliasdešimties kvalifikuotų darbuotojų. O neatėjus naujiems investuotojams, išsivaikščios ir tie likę kvalifikuoti specialistai ir tada nebeliks net teorinių galimybių kurti naujas įmones tokiuose regionuose.
„Deja. Blogiausia, kad prielaidų tendencijoms pasikeisti ar situacijai pagerėti nėra. Emigracija iš gyventojų piramidės jau „iškirpo“ didelę dalį potencialiai reproduktyvių gyventojų, o ši duobė bus dar gilesnė ir dėl ilgą laiką buvusio ir esamo itin mažo gimstamumo. Itin blogai, kad sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių: šiuo metu tokių yra 2 mln., o amžiaus viduryje liks gal tik 1 mln.“, – teigia Lietuvos socialinių tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas Vidmantas Daugirdas.
O kokios infrastruktūros ir paslaugų tikėtis gęstančiose savivaldybėse?
Deja... Kaip tik dabar mes matome ir dar matysime uždarą ratą: mažėja gyventojų – nyksta socialinė infrastruktūra – mažėja gyventojų... Šis ratas panaikina demografinės situacijos pagerėjimo galimybę. Nepadeda niekas – netgi masinė mokyklų, kelių, kitų viešųjų paslaugų įstaigų renovacija.
Aišku tai, kad jeigu 2030 m. visoje Ignalinos savivaldybėje bus tik 500 mokyklinio amžiaus vaikų, tai veiks viso labo viena mokykla arba dvi išskaidytos – progimnazija ir gimnazija. Ir atrodo, kad kai kuriems vaikams į mokyklą kas rytą teks važiuoti po 30 ar net 50 kilometrų. Ir taip bus ne tik čia, bet ir keliolikoje Lietuvos savivaldybių – pradedant Zarasais ir baigiant Lazdijais. Kitaip tariant, visoje savivaldybėje tik po vieną darželį ir po vieną mokyklą (ir į juos bus suvežami vaikai iš visos savivaldybės). Taigi rajonų centrai taps panašūs į autobusų parkus. Tokios tad liūdnos perspektyvos.
Tiesa, Vilniuje ir Kaune vaikai ir toliau netilps nei į darželius, nei į mokyklas.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės