Kas yra europietiškumas?
Atrodo, intuityvu, jog mus, europiečius, kažkas kultūriškai skiria nuo argentiniečių ar japonų. Bet kita vertus, jei užduotume klausimą, kas sieja portugalus, lietuvius ir, pavyzdžiui, danus – atsakymą rasti ne taip paprasta, o gal net ir neįmanoma. Juk kalbame skirtingomis kalbomis, turime skirtingas istorines patirtis ir tradicijas. Šio klausimo problematiškumas dažnai įvardijamas kaip kritika Europos Sąjungos politiniam projektui, kuris, kaip teigiama, stokoja kultūrinės tapatybės pamatų. Tad, ar Europa turi bendrą kultūrinę tapatybę? Jei tokia yra, kaip ji galėtų būti integrali Europos Sąjungos dalis? Ar europinė tapatybė konfliktuoja su nacionaline?
Apie tai Žinių radijo laidoje „Europos gidas“ kalbėta su Mykolo Romerio universiteto (MRU) Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto profesoriumi, monografijos „Europa kaip mąstymo būdas: atviros visuomenės pagrindai“ autoriumi Povilu Aleksandravičiumi.
Jo nuomone, europiečiai turi savo tapatybę, tačiau būtina pabrėžti jos skirtingumą nuo nacionalinės tapatybės. Jeigu mes bandysime mąstyti apie europietišką tapatybę taip, kaip suvokiame nacionalinę tapatybę, t. y. ieškosime bendrų tradicijų, istorinio naratyvo, bendros teritorijos, padarysime esminę klaidą, nes niekada neapčiuopsime to, ką P. Aleksandravičius laiko Europos tapatybe. Europietiškumas, pasak pašnekovo, negali būti dar viena tapatybė šalia lietuviškumo, prancūziškumo ar portugališkumo.
MRU profesorius europietiškumą apibrėžia kaip mąstymo būdą. „Tai specifinis mąstymo būdas, kurį aš apibūdinčiau per atvirumo sąvoką. Dabar reikia išsiaiškinti, kas yra tas atvirumas, nes į šį žodį pastaruoju metu yra pridedama įvairiausių reikšmių, kurių bent jau europietiškas atvirumas tikrai neturi. Taigi, kas yra tas atviras mąstymo būdas? Tai yra nepasitenkinimas tuo, ką jau turi, tuo, ką jau sukūrei, tuo, ką jau atradai, o veikiau stengimasis pažinti daugiau pasaulio, vis daugiau sukurti, vis daugiau pažinti save ir neapsiriboti tuo pažinimu, kurį turi. Na, kokia nors tauta, pavyzdžiui, prancūzai, lietuviai, lenkai – jie neapsiriboja tuo, ką patys sukūrė, bet stengiasi išskirti, atpažinti, kas kitose tautose yra gero, tinkama ir tada tuos tinkamus elementus integruoti į savąją tapatybę.
Šie elementai ne tik kad nesugriauna ir nesujaukia nacionalinės tapatybės, bet dar ir padeda pažadinti naują potencialą savosios tautos tapatybėje. Kitaip tariant, europietiškumas – tai toks mąstymo būdas, kuris gali įsismelkti į įvairias nacionalines tapatybes, įvairių tautų mąstymą ir tai nuveda į tokį tarpusavio santykį, kuris praturtina abi tautas, sustiprina abiejų tautų nacionalines tapatybes. Visa Europos istorija yra kupina tokio atviro santykio“, – europietiškumo apibrėžimą pateikė P. Aleksandravičius.
Šio atviro mąstymo pasireiškimų galime atrasti ir Lietuvoje. Pasak P. Aleksandravičiaus, puikus to pavyzdys yra Vilniaus senamiestis, kuris yra įkvėptas renesanso ir baroko epochų, atėjusių iš Italijos ir Prancūzijos. Būtent per tokį patirties pasidalijimą ir tokiu būdu sukuriamą tarpusavio santykį tarp tautų, pašnekovo nuomone, susikūrė Europa.
Europos kultūrinė tapatybė įsismelkia ir daro įtaką politikos sričiai. Profesoriaus nuomone, atviras mąstymas yra integrali ES dalis ir pasireiškia per vadinamąjį padalintą suverenumą. „Tai reiškia, kad visos ES-ą sudarančios 28 nacijos išsaugo savo suverenumą, tačiau kiekvieną kartą priimant svarbius visiems sprendimus, mes galime tą suverenumą vykdyti visi kartu. Mes galime dalintis suverenumu, kurį bet kada galime atsiimti per veto teisę, jeigu norime. Pasidalintas suverenumas yra grindžiamas atviru mąstymu. Tas atviras mąstymas yra grindžiamas tuo, kad šalys per jų atstovus pažįsta viena kitos poreikius ir suvokia, kad kiekvieno jų įgyvendinimas yra naudingas ne tik jai, bet ir visoms kitoms šalims. Kokiu mastu ir kokius kompromisus mes galime daryti yra derybų klausimas, bet tas mąstymo atvirumas reiškia, kad tai, kas yra gera tau, yra gera ir man. Mąstymo atvirumas istoriškai veikė statydamas visą Europą kultūriškai, o čia ES-oje jis veikia politiką, tačiau, be abejo, nepakankamai. Susiduriame su problemomis: yra šalys, kurios žiūri tik savo interesų ir nežiūri, kas yra gerai kitoms“, – aiškino profesorius.
P. Aleksandravičiaus teigimu, pasidalintas suverenumas kaip tik sustiprina atskirų šalių suverenumą. „Įsivaizduokime, kad Lietuva staiga daugiau nepasidalina savo suverenumu, t. y. lieka pati viena. Tą patį vakarą mūsų prezidentui paskambins stipresnis prezidentas iš rytų šalies ir pasakys, ką mes turim daryti, nes kitaip bus blogai. Štai ir visas mūsų suverenumas. Tuo tarpu kada mes dalyvaujame ES-oje, kada kitos valstybės vykdo mūsų suverenumą kartu su mumis, niekas mums negali paskambinti ir pasakyti, kaip mes turėtume elgtis. Tai šitaip mūsų suverenumas yra stiprinamas. Yra stiprinamas net jeigu mes tam tikrose srityse darome kompromisus ir galbūt nusileidžiame, bet kartu mums tai taip pat apsimoka. Kai Europos Sąjunga vykdo bendrą užsienio prekybos politiką, Lietuva paklūsta tam tikroms taisyklėms ir normoms. Ar tai mums neapsimoka? Aš manau, kad labai apsimoka“, – kalbėjo profesorius.
Kalbėdamas apie europietiškumo santykius su kitomis civilizacijomis, P. Aleksandravičius sutinka, jog Europa turi daug panašumu su Amerika, tačiau esminiai skirtumai išryškėja kalbant apie socialinę politiką. Visgi, daug įdomesnis Europinės tapatybės, kaip atviro mąstymo, santykis su kitomis, labiau skirtingomis kultūromis. Europa yra priėmusi milijonus migrantų iš musulmoniškų šalių, Kinijos ar kitų pietryčių Azijos šalių, todėl kyla klausimas, kokį santykį su imigrantais iš kitų kultūrų numato atviro mąstymo koncepcija. Ar ji reiškia, jog turime viską priimti nieko nefiltruojant?
Į šį klausimą MRU profesorius atsakė neigiamai ir kartu pabrėžė, jog mąstymo atvirumas nereiškia ir niekada neturi išvirsti į mąstymo kiaurumą. „Kiaurumas – tai toks mąstymo būdas, kuomet mes dėl savo atvirumo pradedame imti viską ir nekelti klausimo, kas yra blogai, o kas – gerai, kas – destruktyvu, o kas – konstruktyvu. Ir priimamame absoliučiai viską, o kai mus griauna, į tai nekreipiame per daug dėmesio. Tai čia nėra atvirumas. Tai yra savidestrukcija ir kiaurumas. Atvirumas visada reiškiasi tuo, kad svetimas mus praturtina, sustiprina. Svarbiausias momentas yra toks, kad atvira visuomenė, atviras mąstymas yra labai reiklus mąstymas. Tai reiškia, kad mes priimame tuos, kurie irgi yra atviri“, – komentavo P. Aleksandravičius.
Jo teigimu, imigrantai iš kitų šalių turi sueuropėti ta prasme, jog turi įsiskiepyti sau atvirą mąstymą, kuris jokiu būdu netrukdo jiems puoselėti ir išlaikyti savo kultūros, tradicijų, kalbos ir t. t. Tokiu būdu galėtų vykti prasmingas patirties, kultūros dalijimosi procesas, kuriame tiek europiečiai, tiek imigrantai galėtų praturtinti vienas kitą. O jei neįsivedami jokie integraciniai mechanizmai ir reikalavimai, pašnekovo teigimu, visuomenė natūraliai juda uždarumo ir vidinės destrukcijos link.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės