Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą prisimenant

10.22 Pirmadienis 07:40
Rimvydas Valatka

Tai įvyko lygiai prieš trisdešimt metų. Spalio 22-osios rytą tuomečiuose Vilniaus Sporto rūmuose prasidėjo steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas. Sąjūdžio suvažiavimo programa taip ir skelbė: suvažiavimas prasideda spalio 22-osios rytą, baigiasi 23-osios vakarą.

Iš tiesų tai Lietuvą pakėlęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas baigėsi spalio 24-osios rytą.

To meto laikraščiai rašė: „Sutemo, o Vilniaus sporto rūmai švietė, reiklūs ir mandagūs tvarkdariai guodė stovėjusius su gėlėmis, su žvakutėmis už durų – dar pakentėkit, dar posėdžiaujama. Ir liko ištvermingųjų, kantriai sulaukusių penktos valandos ryto, kai baigta rinkti ir patvirtinta Sąjūdžio Seimo Taryba iš 36 narių, kai užtraukta „Ilgiausių metų“, o Vytautas Landsbergis paragino visus nusimesti nuovargį „Tautiška giesme“.

Sąjūdžio suvažiavime dalyvavo 1021 delegatas. Jie atstovavo maždaug tūkstančiui Sąjūdžio rėmimo grupių. Suvažiavime dalyvavo ir jo veiklą nušvietė daugiau kaip šimtas užsienio žurnalistų iš 17 pasaulio valstybių.

Bet pasakyti apie šį suvažiavimą tiek reiškia nieko apie jį nepasakyti.

Sporto rūmai abi dienas buvo pilni žmonių. Tvyrojo tokia euforija, palyginti su kuria, nesenas popiežiaus Pranciškaus vizitas būtų tik klasės draugų susitikimas po pusšimčio metų.

Po kiekvienos kalbos – audringi plojimai; plojama atsistojus. Buvo plojama visiems – nepriklausomai nuo to, ką kalbėtojas sako.

Štai būsimasis Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas išrėžia kalbą klausdamas, ar Sąjūdis nėra įrankis piktose rankose, ar jo programa, nekelianti tikslo, kad Lietuva būtų ne Sovietų sąjungoje, neužneria kilpos ant kaklo? Audringi ilgi plojimai.

Dainininkas Vaclovas Daunoras ir rašytojas Vytautas Petkevičius vienas po kito lipa į tribūną griaudėdami: „Nepasiduokime provokacijoms!”. Jų žodžius palydi audringi plojimai.

Ilgomis ovacijomis suvažiavimas palydi ką tik Lietuvos kompartijos pirmuoju sekretoriumi išrinkto Algirdo Brazausko žodžius, kad okupantų atimta Vilniaus arkikatedra grąžinama tikintisiems. Jau kitą rytą didžiulė žmonių minia suplūsta į šventas mišias su visais vyskupais aikštėje šalia Katedros, kuri tuo metu vis dar vadinasi Gedimino aikšte.

Iš visų kampų plūsta sveikinimo telegramos ir pranešimai apie aukas Sąjūdžio veiklai. Docentas Vytautas Labutis aukoja 1000 rublių. Plojimai.

Tai buvo trys mėnesiniai to meto universiteto docento atlyginimai. Dailininkas Liudvikas Strolis ir profesorė Pranė Dundulienė taip pat aukoja po tūkstantį.

Maestro Saulius Sondeckis aukoja 6000 Austrijos šilingų. Tai visas jo honoraras, gautas už koncertą Zalcburgo festivalyje.

Aukoja jauni verslo kooperatyvai, kuriuos valdžia ką tik leido kurti. Kauno „Monolitas“ įsipareigoja pastatyti namą Vorkutos tremtiniams. Panevėžio statybininkai – tris namus tremtiniams.

„Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtume save Lietuvos atgimimui“, – suvažiavimą pradeda poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai.

Poetas aiškiai brėžia Sąjūdžio užduotį: „Sąjūdis formuoja ir kuria save kaip demokratinį visos tautos, visos liaudies judėjimą.“

Filosofas Arvydas Juozaitis kalba, kad visiems būtina tapti Lietuvos piliečiais, „nes tik Lietuvos pilietis gali pasakyti svieto perėjūnams, kad mes nebeįsileisime nei vyžotų, nei geležim kaustytų okupantų“.

„Gimsta nauja Lietuva“, uždeda antraštę vienas garsiausių to meto laikraščių „Gimtasis kraštas“. Ir tai nėra tik skambi frazė.

„Geresnės nuotaikos, kažin ar po to kada buvo. Sunku žodžiais tai išsakyti.

Visi kaip vienas buvome, kalbėjome, siekėme. Labiausiai įsiminė geriausias dalykas – nebuvo jokios trinties, kokia yra dabar, kai vienas sako vienaip, kitas – kitaip. Todėl ir šio suvažiavimo pasekmės buvo stiprios‘, po ketvirčio amžiaus pasakys į Sąjūdžio Seimo tarybą išrinktas advokatas Kazimieras Motieka.

Sąjūdis įvykdė svarbiausią savo užduotį – per pusantrų metų laimėjo dvejus rinkimus ir nepraėjus nė dvejiems metams Lietuva jau buvo visų pripažinta nepriklausoma Europos valstybė.

Praėjus trisdešimčiai metų bandau įsivaizduoti, kaip būtų atrodę dabarties politikai šalia ką tik išrinkto Sąjūdžio seimo? Žinau, kad realybėje tai neįmanoma, bet vis tiek knieti.

Pavyzdžiui, kaip atrodytų „Sirijaus“ sektos žvaigždė Tomas Tomilinas su teisininke ir teologe Agne Širinskiene šalia šviesaus atminimo kunigo Vaclovo Aliulio ar Česlovo Kudabos? Mokytojų etatinio apmokėjimo ministrė Jurgita Petrauskienė – šalia Meilės Lukšienės? O kaip toks epinis paveikslas, kuriame Dainius Kepenis su Aurelijum Veryga pristatinėja savo planus išlaikyti Lietuvą šalimi be vyno Marcelijui Martinaičiui, Sigitui Gedai ar Osvaldui Balakauskui?

Arba kaip Stasys Jakeliūnas aiškina Kazimierui Antanavičiui kažką apie tai, kokie blogi Skandinavijos bankai? Kaip Viktoras Pranckietis pasakoja Broniui Kuzmickui ir Romualdui Ozolui, kad demokratijoje mažuma privalo klausyti daugumos. Kaip Ramūnas Karbauskis lakstančiomis į šalis akutėmis įtikinėja advokatą Kazimierą Motieką, kad būsimoji Lietuvos Konstitucija yra absurdas, nes svarbiausia yra laikytis „vertybinio požiūrio“, priiminėjant įstatymus, kurie gali veikti ir atgaline data.

Ką gi, ir be tokio lyginimo turbūt yra aišku, kad jei tik Sąjūdis būtų tada sužinojęs, jog premjeras slepia kokį nors įrašą ir pareikalavęs jį paskelbti, tai taip ir būtų įvykę. Partijos pirmasis sekretorius Brazauskas, kad ir koks jis buvo, būtų įsakęs įrašą pristatyti per laiko vienetą, kurio reikia įveikti automobiliui nuo Vyriausybės rūmų iki Sporto rūmų.

Maždaug tokiu greičiu, kaip grąžinta Vilniaus arkikatedra. Kai Vyriausybė apie sprendimą sužinojo iš televizoriaus.

Ir jau tik vienas Dievas težino, kokia apopleksija būtų ištikusi anuometę valdžią, jei Sąjūdis būtų išgirdęs, kad valdžia bando finansiškai patvarkyti ją kritikuojančius žurnalistus – kaip tai arogantiškai pažadėjo premjeras Saulius Skvernelis.

Taip, be abejo, negalima lyginti okupanto paskirtos ir demokratiniuose rinkimuose išrinktos valdžios. Tenka sutikti ir su tuo, kad turbūt tikrai neteisinga lyginti iškilius šalies veikėjus, atvedusius Lietuvą į laisvę, su dabartiniais ant Europos pinigų paskutines dienas leidžiančiais trintukais.

Bet vis dėlto palyginkime. Dėl savęs pačių. Ką gausime?

Vis palyginimai – ne dabartinės valdžios naudai. Vienareikšmiškai.

O juk turėjo būti priešingai. Tada, prieš trisdešimt metų Sporto rūmuose svajota, kad naujoji karta bus šimtą kartų geresnė už Sąjūdžio kartą, kurios greitai jau pusė ilsėsis geresniame pasaulyje.

Kodėl per trisdešimt metų mus ištiko toks regresas pilietinės valios, intelektinių ir kūrybinių išteklių, kuriuos atidarydamas Sąjūdžio suvažiavimą vardan tos ragino sutelkti poetas Justinas Marcinkevičius?

Kodėl mes prie šalies vairo kas ketveri metai atkakliai statome vis didesnius nemokšas ir vis kerštingesnius menkystas už prieš tai buvusius?Kodėl nemylime savo pačių laisvės ir leidžiame ją uzurpuoti vis naujam XX a. devintojo dešimtmečio kolchozinių atliekų šaukimui?Kodėl tokiu būdu keršijame savo vaikams, savo valstybei ir patiems sau?

„Šiandien gerai žinom, ką ir kaip privalom daryti, atkurdami Lietuvos žmogų, atkurdami Lietuvos kultūrą ir atkurdami Lietuvos gamtą. Atkurti žmogu – tai visų pirma atkurti jo dorą, valią ir protą“, tarsi numatydamas šitokius klausimus Sąjūdžio suvažiavime kalbėjo Romualdas Ozolas.

Džiaugdamasis, kad šiandien Lietuvoje revoliucija, Ozolas tada vis dėlto pripažino, kad „mūsų santykis su savo atsinaujinimu dar ganėtinai abstraktus“. Šiandien turėtume pripažinti, kad tas mūsų santykis su savo atsinaujinimu buvo ne abstraktus, o perdėm euforiškas, grįstas ilgai trunkančiais plojimais.

Euforija gali pakelti žmones į revoliuciją, ji įgalina plikomis rankomis eiti prieš tankus, bet yra bejėgė pakeisti žmogų. Žmogaus evoliucijai, kaip šiandien galima plika akimi matyti, euforija neturi jokios apčiuopiamos reikšmės.

Nepretenduodami į gilesnius apibendrinimus po trisdešimties metų turbūt turėtume pripažinti ir tai, kad greitam atsinaujinimui mums pritrūko mūsų pačių juodo darbo, kantrybės ir vadų, kurie nebijotų susideginti ant mūsų pilietinės kantrybės stokos laužo, stygius.

O gal tiesiog tokia buvo Dievo valia? Tačiau ką tuo gali įtikinti  XXI amžiuje, kuris kantrybės visai nebeturi?

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai