Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Ko dabartinė valdžia galėtų pasimokyti iš prezidento V. Adamkaus?

2018-11-12, Pirmadienis 07:40

Rimvydas Valatka

Ko vertos yra Lietuvos politikų kalbos? Klausimą praėjusį trečiadienį pasufleravo garsusis Ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio įrašas jo feisbuko profilyje. Pasak premjero, užteko jam parašyti keletą laiškų didžiausių užsienio prekybos centrų savininkams ir pakviesti juos investuoti Lietuvoje, ir šitie kapitalistai, vos perskaitę valstiečių Vyriausybės vado laišką, nepaisant to, kad jis pažadėjo smaugti prekybos centrus iki uždusimo, jau lekia investuoti į Lietuvą.

„Lietuvos mažmeninės prekybos rinka yra patraukli užsienio investuotojams. Šiandien susitikau su vienu iš jų, atsiliepusiu į rugsėjį išsiųstą mano kvietimą didžiausiems Europos prekybos tinklams. – paslaptingai parašė savo feisbuko profilyje valstiečių Vyriausybės vadovas. – Tai – daugiau nei 15 tūkst. parduotuvių valdanti įmonių grupė, kurios pajamos pernai viršijo 57 mlrd. eurų.“

„Galiu pasidžiaugti, – gyrėsi toliau premjeras. – Kad didelę patirtį turinti ir tokios apimties verslo grupė apsisprendė investuoti bei plėsti savo verslą Lietuvoje. Gavau asmeninį patikinimą, kad skaidrios ir visiems vienodos taisyklės yra pagrindas ilgalaikėms investicijoms.“. Bet nei vardo, nei pavardės, nei kompanijos pavadinimo. Kodėl premjeras Skvernelis nuslėpė esminę informaciją?

Jau po poros valandų paaiškėjo, kad tai fake-newsmade by Saulius Skvernelis. Premjeras susitiko ne su nauju investuotoju, o tik su „Iki“ parduotuves nuo 2008-ųjų metų valdančios Vokietijos bendrovės „Rewe“ atstovu. Kitaip sakant, tai buvo melaginga žinia, kurią sukūrė ne Kremliaus trolių fabrikėlis, o mūsų Ministras Pirmininkas.

Tokio atvejo Lietuvos politikoje dar nebuvo. Vyriausybės vadovas apsijuokė per visą pilvą. Premjeras Skvernelis įkliuvo maždaug taip pat kvailai kaip rašytojo Carlo Collodi herojus Pinokis. Kaip žinoma, iš vaikiškos knygelės, kuo daugiau Pinokis melavo, tuo labiau ilgėjo jo nosis.

Žinome ir tai, kad Pinokiui tai sukėlė labai daug nemalonių jausmų. Tačiau priešingai nei literatūrinis, Vyriausybės Pinokis nėmaž nesusikrimto dėl savo pailgėjusios nosies. Nemalonius jausmus už premjerą išgyveno tik Lietuvos piliečiai. Faktas, kad tavo šalies Ministras Pirmininkas asmeniškai skleidžia žinias laisvą žmogų įžeidžia iš principo.

Lyg tyčia praėjusį penktadienį Valdovų rūmuose buvo pristatyta Prezidento Valdo Adamkaus knyga „Esu vienas iš jūsų“. Šioje knygoje sudėtos Valdo Adamkaus pasakytos kalbos po jo išrinkimo valstybės prezidentu. Kaip tokiais atvejais sakoma, lyginti negalima, bet palyginkime Adamkaus kalbas ir pretenzijų į prezidentus turinčio Skvernelio kalbėjimą.

Jei premjeras laisvalaikį skirtų ne feikinėms naujienoms kurpti, o bent jau pavartytų Adamkaus kalbas, bent didaktiniu požiūriu Vyriausybės vadovui ypač tiktų Adamkaus kalba, pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje minint Lietuvos Respublikos šimtmetį.

„Gerbiamieji, kai mes sprendžiame problemas ir ieškome atsakymų į klausimus, kai ginčijamės, kai pykstamės, nepamirškime, kad į mus žiūri ir mūsų klauso Lietuvos jaunimas. Žiūri, klauso ir viską dedasi į galvas ir širdis. Ir pagal mūsų elgesį sprendžia, kas yra valstybė, kas yra Lietuva”, vasario 15-ąją kalbėjo buvęs Lietuvos vadovas. “Kaip aš kadaise žiūrėjau į Prezidentą Kazį Grinių ir gaudžiau kiekvieną jo žodį, taip šiandien jaunimas klauso jūsų žodžių. Mokyklose ir auditorijose auga būsimieji Lietuvos piliečiai – būsimieji mokytojai ir ir ūkininkai (...) Todėl būkime orūs, neleiskime jaunimui iš anksto nusivilti politika ir viešuoju gyvenimu. Neleiskime nusivilti laisve. Neleiskime nusivilti Lietuva“.

Prezidentas Adamkus nežinojo, o ir blogiausiame sapne negalėjo susapnuoti, kad laisvės šimtmetį mininčios Lietuvos premjeras jau po kelių mėnesių nusiris iki feikinių žinių kūrimo ir skleidimo, bet ši kalba – tarsi specialiai Skverneliui sukurta.“Nepamirškime, kad į mus žiūri ir mūsų klauso Lietuvos jaunimas. Žiūri, klauso ir viską dedasi į galvas ir širdis. Ir pagal mūsų elgesį sprendžia, kas yra valstybė, kas yra Lietuva.”

Jei valdžios pašaliuose dar būtų likusi kruopelė idealizmo, valdžia šią Adamkaus kalbą akmeny iškaltų prie kiekvieno įėjimo į Seimą, Vyriausybės rūmus, ministerijas. Įsiklausykite į šiuos Valdo Adamkaus žodžius: „Kai ginčijamės, kai pykstamės, nepamirškime, kad į mus žiūri ir mūsų klauso Lietuvos jaunimas. Žiūri, klauso ir viską dedasi į galvas ir širdis. “. Ir nieko daugiau nereikės niekam aiškinti, kodėl blogai gyvename, o dar blogiau jaučiamės.

Šiuose seno Prezidento žodžiuose – ir valstybės tragedija, ir viltis, ir paskutinis iš aktyvios veiklos pasitraukusio išmintingo politiko bandymas atvesti į protą sukomisarėjusius veikėjus, kuriems nieko nebėra švento. Jūsų klausosi, ponai.

Gal tai ir nėra geriausia Valdo Adamkaus pasakyta kalba, tačiau šiame pasaže Prezidentas užčiuopė kažką tokio, dėl ko ir yra sakomos politikų kalbos. Prezidentas užčiuopė tai, kas turi užtaiso keisti mūsų suplėkusią provinciją – Valdo Adamkaus žodžiai rodo tiesų kelią išeiti iš rietenų ir primityvių taktikų suktuko strateginio valstybės greitkelio link.

Pagrindinis politiko darbas ir yra kalbėti. Parlamentas kilo iš prancūziško veiksmažodžio parler. Kalbėti.

Kitas klausimas, kad mes Prezidento neišgirdome. Nei tada Vasario 15-ąją, kai jis kalbėjo Seimo salėje ir ta kalba buvo transliuojama visai Lietuvai. Nei dabar jį girdime, nei galbūt išgirsime.

Kodėl taip yra? Galimas daiktas taip yra todėl, kad geroms politikų kalboms reikia ir gerų klausytojų. Klausytojų, kurie kiekvieną akimirką būtų pasirengę pagauti kalboje užkoduotą veiksnį ir bent jau bandytų paversti jį kūnu.

Prezidento Adamkaus laikysena ir kalbėsena iki šiol daug kam tebėra nepasiekiamas etalonas. Prezidentas Adamkus labai retai kalbėjo imperatyvais. Jam nebuvo būdinga dabartinių politikos kaimiečių liepiamoji nuosaka net kai jie kalba apie tai, ką žmogus turi valgyti ir gerti.

Dialogo kultūra, kuriai ištikimas iki šiol tebėra Prezidentas Adamkus, buvo akivaizdi pastanga artinti Lietuvą prie tokios politikos, kai kalbamasi ramiai, argumentuotai ir pasitikint piliečiu.

Kai pirmiausia klausomasi kito ir ypač kitokio. Kai pagrindinė, vis pasikartojanti nata yra ne autoritarinis kumštis, ne grasinimas, o tikėjimo žmogumi ir gyvenimo demokratijoje padiktuotas klausimas – kas kitas, jeigu ne jūs?

Prezidento Valdo Adamkaus knygos pradžioje įdėtas pokalbis apie jo kalbas dar sykį primena moralinį paties Prezidento imperatyvą, kad „didžiausias viltis jis visada dėjo į jaunąją kartą, jaunuosius politikus“.

Premjeras Skvernelis, kuris nusirito iki melagingų žinių skleidimo vardan momentinės asmeninės politinės naudos, turėtų būti kaip tik tas žmogus, su kuriuo Valdas Adamkus siejo savo viltis. Pagal amžių premjeras Adamkui tiktų į anūkus. Tačiau ar tokios jaunosios kartos tikėjosi Valdas Adamkus? Ar premjero cinizmas ir panieka mūsų teisei žinoti yra tai, ką turėtume gauti?

Tikrai ne, sako mums Adamkus. „Stebėdamas tai, kas vyksta mūsų valstybėje, mūsų viešojoje erdvėje, matau per daug į dabartį atėjusios praeities. Tada man nusvyra rankos ir kyla klausimas: ar man vertėjo eiti į Lietuvos viešąjį gyvenimą, imtis tų darbų, kurių ėmiausi“, knygoje „Esu vienas iš jūsų“ atsidūsta Prezidentas Adamkus.

Kiekvienam Lietuvos piliečiui būtų pravartu šią Valdo Adamkaus kalbų knygą bent jau pavartyti. Jei kam nors dėl politinės meilės bus per sunku Adamkaus kalbas lyginti su premjero feikiniais postais feisbuke, susiraskite šioje knygoje vieną pirmųjų kalbų, kurias Valdas Adamkus pasakė sugrįžęs į Lietuvą.

„Mes – politikai ir verslininkai, tėvai ir pedagogai – visi kartu galime pakelti mokytojų ir mokyklos autoritetą, investuodami į jaunimo – taigi ir į savo valstybės – ateitį.“

Šiurpuliai eina per nugarą, žinant, kad tai pasakyta prieš dvidešimt su puse metų, o mes vis dar tebesimurdome toje pat mokyklos ir mokytojų paniekinimo pelkėje.

Mokytojo autoritetas – žemiau slenksčio, iš mokytojo jau tyčiojamasi kolchoziniu apmokėjimu pagal vienam tik Pirmininkui žinomus darbadienius.

Bet tai nėra Prezidento Adamkaus kaltė. Mes juk nelinkę klausytis protingų politikų kalbų. Ai, kas ta politiko kalba, nuobodybė, sako žmonės, savo antenomis širdingai gaudydami valstiečių politikos didžiūnų siunčiamas melagingas naujienas.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą