Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Kiek tokių kaip Džonas McCainas turi mūsų partijos?

2018-08-27, Pirmadienis 07:40

Rimvydas Valatka

Seniai mūsų užsienio politikos baruose nebuvo tokio pasaulinio sujudimo. Vilniuje pirmą kartą istorijoje su vizitu lankėsi Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Rugsėjį atvyks popiežius Pranciškus I ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Netanyahu vizitas iš tiesų istorinis. Jis pagyvino ne tik Lietuvos ir Izraelio santykius, bet ir Vilniaus gatves.

Netanyahu lankėsi Paneriuose ir sinagogoje. Žydų premjeras vaikščiojo senamiesčiu, užkopė į Trijų kryžių kalną, gėrė kavą kavinukėse, į kurias iki tol nebuvo užsukęs ne tik Lietuvos premjeras – joks mūsų politikos valstietis. Tačiau ar Lietuva išnaudojo visas šio istorinio vizito galimybes? Pavyzdžiui, ar pabandė įtikinti nuolat su Putinu susitikinėjantį Netanyahu, kad pasaulinius teroristus remia ne tik Iranas ir kad pasaulio teroristas Nr.1 yra pats Putinas bei jo mafijos valdoma Rusija?

Politologas Egdūnas Račius sako, kad Lietuva tuo nepasinaudojo. Gal ir negalėjo pasinaudoti. Jau vien todėl, kad Lietuvos Artimųjų Rytų politika yra tai propalestiniška, kai kartojamos Briuselio mantros, tai proizraelietiška.

Lietuva blaškosi, bet norint galima būtų pasakyti, kad elgiasi veidmainiškai. Štai ir dabar Prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino Izraelį stabdyti žydų nausėdijų plėtrą ir neproporcingai nenaudoti jėgos prieš palestiniečius.

Atvirai kalbant, tai skamba kaip įžeidimas. Izraelis turbūt turėtų HAMAS teroristams padovanoti saldainių dėžę už kiekvieną į Izraelio miestus paleistą rusišką raketą? O kai su Izraelio premjeru kalbi tokias nesąmones ir dar ne savo balsu, tai kaip tu jam gali po to aiškinti, kad Putinas yra didesnis teroristas už HAMAS?

Tai turbūt galima teigti, kad, nepaisant istorinio Izraelio premjero vizito, Lietuva neįsigijo jo asmenyje tvirto draugo.

Tuo metu Lietuva prarado vieną didžiausių politinių draugų – mirė Amerikos senatorius Johnas McCainas. McCainas visada suprasdavo ir padėdavo ginti Lietuvos poziciją Vašingtone. Lietuva drauge su visa Vidurio Europa neteko aukšto politiko, kuris gerai suprato mūsų padėtį, matė Rusijos keliamą pavojų ir to niekada nevyniojo į politinę vatą.

Nuskambėjo pasiūlymų kurio nors miesto gatvę pavadinti Johno McCaino vardu. Bet gal geriau nereikia – bent jau kol kas. Nes pagal mūsų kalbos generolų nuostatas, tai būtų ne Johno McCaino, o kažkokio Dž. Makeino gatvė, kurios joks amerikonas nesietu su Lietuvos draugu Johnu McCainu.

Ir tai yra dar viena mūsų vidaus politikos grimasa, trukdanti daryti ir gerą užsienio politiką.

Visi kiti dalykai Lietuvoje tekėjo įprasta vaga.

Saulius Skvernelis puse lūpų prasitarė, kad turėtų dalyvauti prezidento rinkimuose. Nes per tuos dvejus metus jau tapo labiau patyręs ir gali.

Bet premjeras ir toliau neskelbs apie tai, kad dalyvaus rinkimuose. Kaip ir Nausėda su Ušacku – nors visi trys jau dalyvauja kampanijoje kaip dideli.

Atrodo, jei jau eini pirštis pačiai Lietuvai, tai gal mandagu būtų kokius tai užsakus paskelbti, bent jau pasisakyti, ko iš tos Lietuvos nori? Bet pas mus vis pakampėmis ir pakrūmėmis. Žodžiu, niekas nepasikeitė per dešimtmetį. Politinio mandagumo kaip ir nerasta.

Mokytojai su nusivylimu pradeda dar vienerius mokslo metus. Šįmet ypač ryškiai tuštėja jau ne tik mokinių suolai, bet ir mokytojų gretos. Prieš kelias dienas šalyje trūko kelių tūkstančių mokytojų. Po trejų metų maždaug 3000 mokytojų išeis į pensiją. Ką tada darysim?

Net jei į mokytojus, suvilioti valstiečių paskelbto prestižo, kitąmet imtų masiškai plūsti moksleiviai, norintys tapti mokytojais, pamainos pensininkams tektų laukti dar porą trejetą metų.

Į tokius klausimus kiekvienoje šalyje paprastai turi atsakyti – ir atsako – švietimo ir mokslo ministras.Mūsų šalyje švietimo ir mokslo ministrė tik linksmai čiauška apie tai, kadetatinis mokytojų atlyginimas leis daugiau dirbti drauge, mokytis iš gerųjų patirčių, skirti daugiau dėmesio mokiniui.

Kaip sakoma, mokytojai apie ratus – ministrė apie batus, ir tai negali nekelti nerimo. Juo labiau, kad tuo metu, kai ministrė gražiai čiauška, kažkaip taip atsitiko, kad neretoje mokykloje net ir tų valstietiškos panacėjos etatų yra mažiau nei mokytojų.

Ką gi, valdžios kažkada ten žadėtas mokytojų prestižas – ne miltai, košės iš jų neišvirsi. Nebent galima užvirti dar didesnę švietimo krizės košę.

O tuo metu įtakingiausia teologijos daktarė toliau sėkmingai įrodinėja, kad nei daktaratas, nei papildomos studijos neprideda anė gramo smegenų. Ypač jeigu žmogus yra pasiryžęs veikti tik pagal komandą „fas“.

Šeimininkas įsakė pulti konservatorių vadą, koks skirtumas už ką. Paliepė bosas „fas“ varyti prieš Landsbergio žmoną – ir štai jums lojimas ant viso svieto.

O juk gal kartais reikėtų pagalvoti kokią sekundės dalį – ant ko loji ir dėl ko? Na, bent jau apgintą daktaratą prisiminus – kad gal moksliniam vadovui gėdą darai? Nes juk gali kokį kartą ir Landsbergis būti teisus – bent grynai teoriškai tokia galimybė juk egzistuoja? Juolab, kad tai net ne Landsberhis, o tik jo žmona.

Gal, jei Austėja Landsbergienė sugebėjo išplėtoti tokį privačių vaikų darželių ir mokyklų tinklą, tai šį tą sako ir jos pačios naudai?

Pagaliau ar ne protingiau būtų Austėją Landsbergienę, užuot kolchozo brigadininko stiliumi puolus, pasikviesti į Seimo Švietimo ir mokslo komitetą, Švietimo ir mokslo ministeriją – patarimų ir nuomonės? Galgi padėtų valstiečių nevykėliams susigaudyti, kas yra tas švietimas XXI amžiuje, ir ką reikėtų daryti, kad mokytojai masiškai nebėgtų iš mokyklos?

Jau vien todėl, kad dar niekas Lietuvoje net girdėjęs nebuvo apie Gabrielių Landsbergį, o Austėja Landsbergienė jau buvo žinoma edukacijos ekspertė. Ne tik Lietuvoje turbūt.

Galgi bent kiek pasidomėjus, paaiškėtų, kad kad Austėjos verslo sėkmės pagrindas yra jos žinios ir gebėjimai? Tokie, kurių taip trūksta švietimo baloje besivoliojančiai Lietuvai.

To nėra. Pagal geriausias kolchozo tradicijas – jei agronomas yra protingesnis už kolchozo pirmininką, jis čia pat bus išėstas.

Gerai, kad Liudvikas Andriulis, nebijojęs būti apkaltintas, kad yra Landsbergienės svainis, tai įvardijo. Nors valstiečių ir socialdemodarbiečių šunelių lojimas nuo to tik dar sustiprės.

Ir tai yra dvigubai koktu. Nes mums nesvarbu, ką žmogus daro, koks yra jo lygis – svarbu tik su kuo jis ir kurioje pusėje.

Taip, be abejo, politika nėra kilmingų mergelių institutas. Čia nuolat kas nors smūgiuoja – vieni muša tave, kitus daužai tu. Bet ir politika turi taisyklių. Kurios sako, kad pirma – joks politikas neturėtų naudotis žmonių neišmanymu ir buku nusistatymu prieš ką nors.

Antra, politikai neturėtų pamiršti sukurtų darbo vietų ir žlugdyti privačios iniciatyvos, o ypač profesionalų iniciatyvos. Dvigubai ypač – tokiose srityse kaip švietimas.

Jei net tarp boksininkų egzistuoja fair play, tai kodėl to neturėtų būti politikoje? Kas jau kas, o profesionalų Vyriausybe save vadinantis kabinetas švaraus žaidimo taisyklių turėtų laikytis iki paskutinio kraujo lašo. Bet nesilaiko. Ir tai nėra gera naujiena mums – nepriklausomai nuo to, mylite jus Landsbergį ar nekenčiate jo visa širdimi.

Ką tik miręs respublikonų senatorius McCainas buvo iš tų, kurie kritikuodavo savo paties Respublikonų partiją, jei tik matydavo, kad ji pjauna grybą. Jis kritikavo prezidentą G.W.Bushą. Buvo ypač negailestingas Donaldo Trumpo kritikas.

O kiek tokių politikų, kalbančių pagal tai, ką mato, o ne pagal tai, ką liepia partijos šeimininkas, turi valstiečių partija? Kiek tokių, kaip McCainas, turi kitos mūsų partijos? Klausimai retoriniai.

Ir tai yra visų mūsų partijų, mūsų demokratijos ir mūsų pačių tragedija.

Tokių, kaip McCainas, ir Amerikoje – tik vienetai. McCainas buvo politikas, iš kurio turėtų mokytis visi politikai, ir ne tik jie. Bet nesimoko.

Kam mokytis garbingos politikos, kai gali tiesiog loti šeimininkui įsakius? Šeimininkas suriko „fas“, atlojo su kaupu ir vizgina uodegą, meilės pilnomis akimis įsikibusi į šeimininką.

Gal tai ir yra mūsų demokratijos tragedija – savarankiškų, kritiškai mąstančių žmonių stygius partijose. Drauge tai yra ir visų mūsų, siejančių savo ateitį su Lietuva, tragedija.

Pagaliau, o mes patys, ar labai čia mėgstame platesnių pažiūrų žmones, kurie sako tai, ką galvoja, bet ne tai, ką norite išgirsti? Taigi, kad ne.

Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą