Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Rimtas signalas, kad mokykla važiuoja pro šoną

10.20 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Stodami į aukštąją, dauguma jaunuolių savo ateitį piešia gana šviesiai: įsidarbinsiu pažangioje bendrovėje ar įstaigoje, gausiu gerą poziciją ar postą ir atlyginimas tikrai nebus mažesnis nei tūkstantis eurų į rankas. Ir jau tikrai neplanuoju baigęs universitetą dirbti padavėju, pardavėju-kasininku, pagalbiniu darbininku statybose ar langų valytoju. Juk tai žemos kvalifikacijos darbai, o aš gi turiu aukštojo mokslo diplomą.

Tačiau bent jau Lietuvoje tokie pasvajojimai su realybe dažnai turi mažai ką bendro. Ši neretai sudaužo rožinius akinius. Tūkstančiai jaunuolių net ir įgiję aukštąjį išsilavinimą turi tenkintis gana žemomis pozicijomis ir žemos kvalifikacijos darbais. Tuomet netenka stebėtis, kad tokie žmonės iš širdies keikia Lietuvą, darbdavius, aukštąsias mokyklas, o kartais ir tėvus – visi jie kalti, kad taip nevykusiai viskas susiklostė.

Bet jeigu jaunuoliai prieš rinkdamiesi profesiją ir prieš stodami bent šiek tiek pasidomėtų skirtingais informacijos šaltiniais, tikėtina, jų pasirinkimo pasekmės būtų visiškai kitokios. Štai ir šiemet jūra jų su nauja jėga metėsi į socialinius mokslus, į teisę, į vadybą. Ir kas, kad rinka jau dabar sprogsta nuo jau parengtų socialinių mokslų atstovų pertekliaus. O štai stojančiųjų į technologijos mokslų studijų programas skaičius mažėja jau keletą metų iš eilės ir jauniems žmonėms nė motais, kad šios srities studijos nemokamos, kad solidžių darbo pasiūlymų inžinieriams bei technologams sočiai, o ir atlyginimus jie gauna įkvepiančius, na ir apskritai darbo rinkoje jaučiamas didelis jų trūkumas.

Bendraujant su jaunimu matyti, kad reikšminga jų dalis daro vieną grubią klaidą – nepagalvoja nei kur po studijų gyvens, nei kur dirbs, nei ką apskritai veiks, nei ar su jų įgysima profesija apskritai bus ką veikti. Paprastai jie mesteli tokią frazę: „Baigiau gimnaziją, dabar stosiu į aukštąją. O kai ją baigsiu, tada ir galvosiu, ką veikti.“

Bet ką jau ten galvosi, kai aukštoji mokykla baigta ir profesija įgyta. Ne tada reikia galvoti, o dešimtoje, vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse. Juk ir vienuoliktokui nesunku pasidairyti, kokių profesijų atstovų Lietuvoje per daug, o kokių – per mažai, kaip sekasi įsidarbinti vienos ar kitos profesijos atstovams ar atskirų aukštųjų mokyklų absolventams, kokius atlyginimus gauna skirtingi specialistai.

Na, jeigu atskirų aukštųjų mokyklų 40 proc. (ar net pusė) absolventų dirba žemos kvalifikacijos darbus, tai jau labai rimtas signalas, kad aukštoji mokykla važiuoja pro šoną. Bet taip su kai kuriomis ir yra, bent jau kolegijomis. Štai 40–50 proc. (nelygu metai) baigusiųjų Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją dirba žemos kvalifikacijos darbus. Ir jie tuo tikrai nėra sužavėti. Panašus vaizdas ir Marijampolės kolegijoje, taip pat kai kuriose privačiose – tarkime, Kolpingo kolegijoje. Bet būna ir kitaip. Štai, pavyzdžiui, tarp Vilniaus dizaino kolegijos absolventų dirbančiųjų žemos kvalifikacijos darbus kelis kartus mažiau – tik 12 procentų.

Didžiulių skirtumų galima pastebėti ir universitetų lygoje. Tarp vienų universitetų absolventų, dirbančių žemos kvalifikacijos darbus, labai mažas nuošimtis (tarkime, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – 6 proc., ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto – 6–8 proc., o Lietuvos sveikatos mokslų universiteto – 8 proc.), bet turime ir universitetų, kur net 22–24 proc. absolventų dirba žemos kvalifikacijos darbus.

„Šiuos duomenis detaliai turėtų išanalizuoti ir pačios aukštosios mokyklos, – įsitikinęs

Vyriausybinės strateginės analizės centro STRATA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas. – Ir jeigu jos mato, kad ketvirtadalis, trečdalis ar net pusė jų absolventų turi dirbti žemos kvalifikacijos darbus, tai jau tikrai metas susipurtyti ir imtis pokyčių, keisti studijų programas. Nes aukštosiose mokyklose tikrai matome nemažai studijų programų, kurios rengia specialistus, šiaip jau paprastai ruošiamus profesinėse mokyklose. Arba pačios studijų programos yra žemo lygio ir studentams nesuteikia aukštos kvalifikacijos darbui reikalingų žinių ir įgūdžių. Vieša paslaptis, kad mūsų šalyje aukštųjų mokyklų lygis ir jų parengtų specialistų lygis stipriai skiriasi.“

Tiesa, dėl šeimų lūkesčių Lietuvoje išsikraipiusios ir pačios proporcijos: iš tikro mūsų valstybėje 50 proc. darbo vietų reikalauja aukštos kvalifikacijos ir aukštojo išsilavinimo, o likusi dalis – tai žemos kvalifikacijos darbai (40-iai proc. reikalingas profesinis išsimokslinimas, o 10 proc. sudaro tiesiog nekvalifikuoti darbai). Tuo tarpu aukštojo išsilavinimo pastaraisiais metais siekia 65–70 proc. mokyklas baigusių jaunuolių. Tad ir dėl šios priežasties daliai aukštųjų mokyklų absolventų aukštos kvalifikacijos darbo vietų tiesiog nebelieka. Ypač ten, kur fiksuojamas baigusiųjų perteklius, – tarkime, socialinių mokslų ir kitose srityje.

Svarbu šeimoms žinoti ir dar keletą kiek naujesnių tendencijų: pirma, aukštojo mokslo diplomo (popieriaus) vertė Lietuvoje vis labiau menksta ir vis mažiau darbdavių darbo pasiūlymų skelbimuose įrašo reikalavimą turėti aukštojo mokslo diplomą (kur kas svarbesni jiems realūs kandidatų gebėjimai, įgūdžiai, atsakomybė bei patirtis); antra, tegul ir lėtokai, bet per dešimtmetį jau gerokai pasikeitė žmonių požiūris į profesines mokyklas. Jos nebėra niekinamos ir daugėja jas vertinančių kaip visai gerą alternatyvą. Apskritai, šiais laikais bene labiausiai pasiteisina būti baigus tiek profesinę, tiek ir aukštąją mokyklą.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai