Milijonai švietime tarsi užkeikimas: naudos jie atneša mažiau nei pridaro žalos
Nuo šių metų rugsėjo Lietuvos mokyklose startuoja įtraukiojo ugdymo projektas – mokiniai, turinys specialiųjų ugdymosi poreikių, tarsi ir galės mokytis artimiausiose bendrojo ugdymo mokyklose ir jiems esą bus užtikrinama švietimo pagalba, ugdymosi prieinamumas ir lygios galimybės.
Tokia yra teorija. O kokia praktika? Iš tikro tai dar viena didžiulė reforma, kuriai pasirengta nei kiek ne geriau, nei kitoms pastarojo laikmečio švietimo reformoms.
Laikinai švietimo ministrės pareigas einanti socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė sako, kad vadinamasis įtraukusis ugdymas turi startuoti rugsėjį, kaip ir planuota, nepaisant kilsiančių iššūkių dėl modelio įgyvendinimo. Taigi ministrė tarsi ir sutinka, kad pasirengimas šlubuoja, bet atsitraukti neketinama. Tai kažkur jau girdėta. Taip buvo elgiamasi ir su kitomis švietimo reformomis pastaruosius trejus metus ir matome, kur mes dabar esame ir suprantame, kad švietimas tokioje krizėje buvo jau seniai.
Taigi, įtraukiojo ugdymo reforma Lietuvoje vykdoma labai panašiai kaip ir kitos dabar užkurtos reformos: daug neprofesionalumo, daug nepasiruošimo, didelis specialistų trūkumas, nesibaigiantys eksperimentai su mokiniais bei mokytojais ir žinoma srovele tekantys pinigai. Dideli pinigai. Tie milijonai švietime tarsi užkeikimas: naudos jie atneša mažiau nei žalos.
Aptariamai Įtraukiojo ugdymo reformai įgyvendinti numatyta 150 mln. eurų. Jie įsisavinti bus nuo 2023 iki 2029 m. Kai reforma susaistoma su didelių pinigų įsisavinimu, rezultatai visada būna apgailėtini. Taip mūsų švietime būta jau daug kartų ir rezultatus visi puikiausiai žinome. Beje, pasibaigus pinigams, baigiasi ir visos gražios iniciatyvos, taip mūsų švietime nutiko taip pat daugybę kartų. Dabar mokyklos raginamos ir net verčiamos priimti kuo daugiau pagalbos mokiniui specialistų bei mokytojų padėjėjų, bet iš ko vėliau juos teks išlaikyti ir didinti atlyginimus niekas negalvoja.
Įtraukiojo ugdymo reformos apologetai teigia galintys išvardinti keliolika mokyklų, kur naujasis modelis pasiteisino ir viskas veikia nuostabiai, bet kritikai gali pateikti dešimtis pavyzdžių, kur naujovė stringa ir net kelia destrukciją mokyklose. Tad kurie iš jų - apologetai, ar kritikai - yra teisūs?
Aišku viena, kad ši reforma turi vieną milžinišką trūkumą. Praėjusią savaitę teko stebėti naujai pradedamą rodyti filmą „Marija Montesori“. Rekomenduoju. Jame viena iškiliausių pedagogių ir psichologių Marija Montesori kelis kartus pakartoja savo išvadą: „Svarbiausia komponentė švietime yra meilė. Be jos niekaip. Be jos rezultatai - vargani. Ir nesvabu apie kokius vaikus kalbėtume: sveikuosius, turinčiuosius specialiuosius poreikius ar turinčiuosius psichinę negalią.
O kur mūsų Įtraukiojo ugdymo reformoje yra žodis meilė? Jo apskritai nėra. Su šia reforma mes apskritai kitame išmatavime, kur svarbiausi pinigai, etatai, savitiksliškumas. O vaikai su specialiaisiais poreikiais – vėlgi gal tik penktoje vietoje. Nors tarsi ir dėl jų vykdoma ši reforma.
Ir ši reforma, kaip ir ankstesnės, pradėtos be jokių tyrimų, be analizių, be švietimo bendruomenės, mokytojų ir šeimų apklausų. Ji tiesiog nuleista. Todėl nestebina, kad dalis kalbintų mokyklų vadovų prastai parengtą Įtraukiojo ugdymo reformą traktuoja kone kaip pandemiją, nes tai rūpesčių ir iššūkių mokyklų bendruomenėms pagausina kartais. Žinoma, jeigu jos priima visus ateinančiuosius su specialiaisiais poreikiais. O lyg ir toks šios naujovės sumanymas. Tiesa, dalis mokyklų randa būdų kaip jų nepriimti. Tad ir švietime masiškai plinta lygių ir lygesnių principas.
Komentarą rengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės