Kol Lietuvos politikai atskirtį mažina, bet ji vis didėja, o studijų prieinamumas menksta
„Aukščiausios kokybės, tarptautiškos ir prieinamos studijos“ – toks yra vieno dabartinės Vyriausybės programos skyrių pavadinimas. Ir toliau dėstoma: „Perorientuosime studijų prieinamumo politiką, visų pirma didindami paramą studentams, patiriantiems socialinę atskirtį.“
Bet realybė iš tokių šūkių mėgsta šaipytis: taigi pažadai važiuoja sau, o gyvenimas – sau. Ir, kaip dažniausiai būna, priešinga linkme. Aišku tai, kad 2017–2022 m. studijų prieinamumas Lietuvoje mažėjo.
Tai galima parodyti ir įrodyti per dvi skirtingas sritis ir asmenų grupes.
Pirmoji – tai mažų pajamų šeimų atžalos. Paprastai išsivysčiusios valstybės stengiasi, kad tokiems vaikams būtų sudaromos kuo palankesnės galimybės ir sąlygos studijuoti. O Lietuvoje linkstama manyti, kad tai įvyks kažkaip savaime, be pastangų. Bet nevyksta. Priešingai, vaizdas liūdnėja: mažų pajamų šeimų moksleiviai į aukštąsias mokyklas įstoja rečiau. Tokius duomenis skelbia net keli šaltiniai: Vyriausybės strateginės analizės centras STRATA, Nacionalinė švietimo agentūra ir ŠVIS.
Iš mažų pajamų šeimų kilę moksleiviai į universitetus įstoja beveik trigubai rečiau negu likusieji. Kalbant jau visai konkrečiai, 2017 m. į bakalauro studijas universitetuose įstojo tik 11 proc. mažų pajamų šeimų moksleivių, nors iš kitokių šeimų į universitetus įstojo 30 proc. moksleivių. O 2021 m. į universitetus įstojo 12 proc. mažų pajamų šeimų moksleivių ir 34 proc. kitų šeimų moksleivių. Taigi, atotrūkis auga.
Priežasčių čia daugybė, bet dauguma jų susiformuoja dar mokykloje. Visų pirma, mažų pajamų šeimų vaikai turi mažiau galimybių, jiems prieinama mažiau pagalbos įrankių ir padėti galinčių specialistų. Labai iškalbingi yra skaičiai apie naudojimąsi korepetitorių paslaugomis: Lietuvoje papildomai su korepetitoriais mokosi 10 proc. dešimtokų ir 19 proc. dvyliktokų, kurie priskiriami žemiausiam socialiniam-ekonominiam statusui, ir 30 proc. dešimtokų bei 53 proc. dvyliktokų, kurie priskiriami aukščiausiam socialiniam ekonominiam statusui. Skirtumai siekia beveik tris kartus.
Atotrūkis tarp išlaikiusių tris ir daugiau valstybinius brandos egzaminus mažas pajamas gaunančių šeimų moksleivių ir kitų moksleivių – ženklus ir augantis. O tai svarbu norint gauti valstybės finansavimą studijoms. Taigi, 2021 m. tris ir daugiau egzaminus išlaikiusiųjų dalis tarp mažų
pajamų moksleivių siekė 20 proc., o tarp likusių – 2,4 karto daugiau, tai yra 47 proc. (palyginti su 2017 m., šis atotrūkis padidėjo 4 procentiniais punktais).
O iš to rutuliojasi jau kitos nelinksmos tendencijos: pasirodo, jaunuoliai, kilę iš žemo socialinio-ekonominio statuso šeimų, dažniau dairosi į žemesnių konkursinių balų reikalaujančias studijų kryptis ir mažiau prestižines studijų programas.
Ką daugybė šių paminėtų skaičių signalizuoja? Ogi tai, kad valstybei nesiseka nei pasiekti teisingumo, nei užtikrinti vienodų ar bent panašių galimybių įgyti aukštąjį išsimokslinimą. Kitaip tariant, jeigu vaikas gimsta nepalankioje socialinėje-ekonominėje aplinkoje, tai norint įgyti aukštąjį išsilavinimą jam reikia įdėti kelis kartus daugiau pastangų nei palankioje aplinkoje gimusiam bendraamžiui. Ir blogiausia, kad tendencijos prastėja.
Beje, pernai gruodį Lietuvos Seimas patvirtino naują tvarką, pagal kurią gimnazistai, dešimtoje klasėje per pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą nepasiekę 4 balų, keliaus į profesines mokyklas. Ir jų galimybės siekti studijų aukštojoje mokykloje bus dešimtimis kartų kitokios nei gimnazijų mokinių. Nes naujausi duomenys liudija, kad iš gimnazijų į aukštąsias mokyklas įstoja 57 proc. abiturientų ir tik 1 proc. baigusiųjų profesines mokyklas. Tad kalbėti apie lygias galimybes Lietuvoje darosi nepadoru.
Antra sritis ir grupė, kurią norėtųsi aptarti, tai specialiųjų poreikių turintys moksleiviai ir tai, kokios jų galimybės ar negalimybės, kokio jie gali tikėtis studijų prieinamumo Lietuvoje. Bet ir čia vaizdas labai liūdnas. 2021 m. į Lietuvos universitetus įstojo vos 10 proc. dėl negalios specialiųjų poreikių turinčių moksleivių, tai yra 23 procentiniais punktais mažiau nei spec. poreikių neturinčių jų bendraamžių.
Šiaip jau labai svarbu jaunuoliams iš mažų pajamų šeimų ir specialiųjų poreikių turintiems jaunuoliams sudaryti kuo palankesnes sąlygas įstoti į aukštąsias mokyklas. Nes kai jie jau įstoja, vėliau susilygina su kitais bendraamžiais (paprastai kalbant, iš mažų pajamų šeimų kilę moksleiviai su pagrindiniais barjerais aukštojo išsilavinimo link susiduria iki studijų).
Įvairūs duomenys atskleidžia, kad studijų metu ir po jų iš mažų pajamų šeimų kilusių studentų studijų sėkmės rodikliai nuo bendrakursių skiriasi palyginti mažai. Nei jie reikšmingai dažniau nutraukia studijas, nei jie ilgiau studijuoja. O ir įsidarbinti jiems sekasi visai panašiai.
Bet, praėjus metams po studijų, tarp jaunuolių iš mažų pajamų šeimų, tarp jaunuolių, turinčių specialiųjų poreikių, ir tarp visų likusiųjų nebematyti jokių reikšmingų skirtumų, ir jų įsidarbinamumas tiek aukštos kvalifikacijos darbuose, tiek kitose pozicijose labai panašus.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės