Ką amerikiečiai daro 70 metų, mūsų švietimo strategai nusprendė įgyvendinti per 2-3
Švietimo bendruomenė bando suvirškinti nuo praėjusių metų rugsėjo paleistas net kelias reformas, kurioms pasirengta buvo tragiškai prastai, bet, pasirodo, tai ne pabaiga, nes laukia dar keli pusfabrikačiai ir nauji išbandymai. O pasirengimas jiems vėlgi apgailėtinas.
Taigi, šių metų rugsėjo 1 d. visa apimtimi startuos vadinamoji Įtraukiojo ugdymo reforma. Ir čia blaškymosi, radikalumo, patarimų ignoravimo, pinigų įsisavinimo vėlgi apsčiai.
Iš tiesų vaikų su įvairiausiais specialiaisiais poreikiais ir negaliomis integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas Lietuvoje vyksta jau daug metų – jis gana nuoseklus ir viskas daroma neskubant. Per pastaruosius keliolika metų jau yra įvykę milžiniškų pokyčių. Vienokių ar kitokių specialiųjų ugdymosi poreikių Lietuvoje turi daugiau nei 70 tūkst. mokinių (o iš viso mokinių Lietuvoje esama 320 tūkst.). Iš tų 70 tūkstančių beveik 65 tūkst. mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, o daugiau nei 2 tūkst. – specialiosiose mokyklose.
Į Lietuvą atvykstančios įvairios ekspertų delegacijos vis akcentuoja neskubėjimą ir pasirengimą naujovėms. Tarkime, amerikiečiai šioje srityje turi jau 70-ies metų įdirbį ir tvirtina, kad jiems iki norimų rezultatų dar toloka, na, o mūsų užmojai viską pakeisti per 2–3 metus juos stebina ir, tiesą sakant, gąsdina.
Bet dabartiniai valdantieji savo prigimtimi yra buldozerininkai, taigi visas permainas stumte stumia, visai nekreipdami dėmesio į destruktyvias savo veiksmų pasekmes. Taip viskas vyko ir šiuo atveju: neapgalvotai ir ūmiai. Be jokių apklausų, be suinteresuotų pusių išklausymo.
Taigi prieš dvejus metus, 2022 metų lapkritį ir gruodį, tuometinė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė paskelbė, kad nuo 2024 m. rugsėjo visiems specialiųjų poreikių vaikams turės atsiverti VISOS šalies mokyklos. Mokyklos nebegalės atsisakyti jų priimti motyvuodamos tuo, kad neturi specialistų ar tam tinkamų sąlygų. Kitaip tariant, visos mokyklos ir darželiai turėtų priimti specialiųjų poreikių vaikus, jei jų tėvai, pasitarę su specialistais, nuspręs, kad lankyti tokią įstaigą yra geriausias sprendimas vaikui.
O ką apie tai mano mokytojai ir bendramoksliai, niekam neįdomu. Neįdomu ir ką mano mokyklų administracijos. Neįdomu ir kad dauguma mokyklų neturi tiek patalpų darbui su specialiųjų poreikių vaikais, neturi net nusiraminimo kambarėlių. Neįdomu, kad nėra ir mokomojo turinio, parengto skirtingų negalių vaikams.
Iš tikro Lietuvoje jau įvyko tiek mentalinis, tiek kultūrinis, tiek tolerancijos lūžis ir vaikai su silpnais ir vidutiniais specialiaisiais poreikiais daugybėje bendrojo lavinimo mokyklų priimami natūraliai ir jautriai. Čia svarbūs trys aspektai: kad tokie mokiniai mokykloje sudarytų ne daugiau nei 10 proc. visų mokinių, kad klasėse, kuriose jie mokosi, nebūtų daug mokinių ir kad mokykla turėtų užtektinai pagalbos specialistų. Tokiu atveju viskas veikia sklandžiai.
Tiesa, daugybėje mokyklų stinga pagalbos specialistų, tad viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi. Ir nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija vis mini, kad 2023–2029 m. laikotarpiu suplanuotos 150 mln. eurų investicijos, skirtos mokykloms, tai yra mokymosi aplinkai parengti, specialistams pritraukti, švietimo pagalbai plėsti, vis dėlto daugybė mokyklų iki šiol nepajėgia rasti ar prisikviesti reikiamo kiekio specialistų.
Ir šiandien mokykloms drastiškai trūksta tiek psichologų, tiek specialiųjų pedagogų, tiek socialinių pedagogų, tiek logopedų. Dešimtys mokyklų pagalbos specialistų apskritai neturi, šimtai jų turi po vieną kitą. Vilniaus miesto savivaldybė pati yra apskaičiavusi, kad vien sostinės mokykloms stinga daugiau nei 600 pagalbos mokiniui specialistų.
Tad apie kokį įtraukųjį ugdymą tokiomis aplinkybėmis galima kalbėti?
Beje, tas specialistų trūkumas nerimą kelia ne tik mokytojams ar mokyklų vadovams, bet ir sunkių specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvams, nes nepasiruošus įtrauktis negali būti sėkminga.
Teoriškai mokykla, kurioje mokosi 400 mokinių, turėtų turėti psichologą, logopedą, socialinį pedagogą ir specialųjį pedagogą ir dar 3–12 mokytojo padėjėjų, o mokykla, kurioje mokosi 800 vaikų, visų šių specialistų turėtų turėti dvigubai daugiau. Tada vienam pagalbos specialistui tenka po 60–100 vaikų. Visai pakeliamas krūvis. Bet taip būna retoje mokykloje. Daugybėje mokyklų vienam pagalbos specialistui tenka 500–700 mokinių. Na ir tokioje mokykloje visi būna pervargę: ne tik pagalbos specialistai, bet ir dauguma mokytojų.
Cituojame. „Dvejus metus dirbau vienoje Lietuvos mokykloje, kurioje vaikai su specialiaisiais poreikiais sudaro 15 proc. visų mokinių. Daugokai toje mokykloje buvo ir mokinių su ypač dideliais specialiaisiais poreikiais, taip pat ir stipriomis intelekto negalėmis bei stipriais elgesio sutrikimais. Taigi po dvejų metų darbo šią mokyklą paliko trys palūžusios mokytojos. Išėjau ir aš pati. Nes jutau didelę neviltį ir beprasmybę, nemačiau sėkmės atvejų“, – pasakoja viena psichologė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, žinoma, neskaičiavo, kiek mokytojų per pastaruosius penkerius metus paliko mokyklas dėl perdegimo, neįdomu jai ir kaip jaučiasi mokiniai klasėse, į kurias integruoti vaikai su ypač sunkiais specialiaisiais poreikiais, nerūpi jai ir kaip apskritai vyksta mokymo procesas tokioje aplinkoje.
Apibendrinant darytina išvada, kad įtraukiojo ugdymo reforma Lietuvoje vykdoma panašiai kaip ir kitos dabar užkurtos reformos: daug neprofesionalumo, daug nepasiruošimo, didelis specialistų trūkumas, nesibaigiantys eksperimentai su mokiniais ir mokytojais, srovele teka dideli pinigai, na o rezultatai šviečiasi stipriai kitokie, nei buvo žadėta. Tiesą sakant, ir pati ministerijos vadovybė jau pripažįsta, kad tobulos įtraukties iki šių metų pabaigos Lietuva nepasieks.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės