Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Daugybė mokyklų darbo kultūrą iškeitė į atsipalaidavimo kultūrą

2023-03-09, Ketvirtadienis 03:00
Gintaras Sarafinas

Jau keletas skirtingų tyrimų atskleidžia, kad Kinijos mokiniai lenkia bendraamžius iš Jungtinių Amerikos valstijų visose akademinėse kategorijose. Nesunku paaiškinti kodėl taip yra: tiesiog Kinijoje ir šiais laikais vyrauja didžiulių pastangų, juodo darbo, aukštų siekių ir milžiniškos konkurencijos kultūra, o JAV – atsipūtimo ir nepersistengimo kultūra.

Na, o kur šioje plotmėje atsiduriame mes? Panašu, kad mes net amerikiečius palikome užnugaryje ir nuskriejome už brūkšnio. Pastarųjų metų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir valstybinių brandos egzaminų rezultatai atskleidžia, kad mes esame visiškose paraštėse ir nuo švietime pažangių valstybių atsiliekame jau šviesmečiais. Ypač tiksliuosiuose moksluose. 2022 m. Lietuvoje 10 tūkst. abiturientų matematikos egzamino net nelaikė (nes adekvačiai supranta savo lygį), o iš 15,3 tūkst, laikiusiųjų matematikos egzaminą 35 proc. jo neišlaikė. Taigi daugiau nei 15-ai tūkst. mokinių matematika yra tamsus miškas, šiokius tokius matematikos pagrindus turi apie 10 tūkst. mokinių.

Švietime baisesnės žinios negali būti. Bet taip yra Lietuvoje. Palyginus su Kinija, Singapūru, ar Pietų Korėja čia mes atrodome kaip paskutiniai murziai ir atsilikėliai.

Tad kodėl mes taip nusiritome? Pirma, akademiniai siekiai daugybėje šiandienos Lietuvos mokyklų nebėra jokia siekiamybė, priešingai tai netgi niekinama, o štai nesimokymo kultūra ir nereiklumo mada rodomos kaip puikios alternatyvos. Pasimokiusios iš kai kurių privačių mokyklų, vis daugiau mūsų švietimo įstaigų akcentuoja gerą savijautą, žaidimo kultūrą, asmenybės ūgtį, išreikštą saviraišką, laimės indeksą, tai yra visa tai, kas yra sunkiai pamatuojama arba apskritai nepamatuojama. Bet šis kelias žymiai lengvesnis nei pavyzdžiui siekis išmokyti kuo daugiau savo mokinių matematikos, informatikos ar lietuvių kalbos.

„Liūdna konstatuoti, bet tikrai per daug mokyklų Lietuvoje vaikams nepadeda siekti aukštų rezultatų, jos sukuria nemotyvacinę, netgi iliuzinę aplinką. Pirmoji iliuzija, kad akademinės žinios šiais laikais nebėra svarbios, svarbiau praktiniai įgūdžiai, neakcentuojama vienų ir kitų dermė. Antroji iliuzija – pasiekimų ir pažymių neatitikimas. Kaip matyti iš metinių pažymių ir valstybinių brandos egzaminų rezultatų, daugybė mokytojų mokiniams rašo nerealius ir neadekvačius pažymius. Taip mokiniams susidaro įspūdis, kad jie beveik be pastangų gali turėti devintuką ar dešimtuką. Tad jei nėra poreikio stengtis, jaunimas ir nesistengia, nesimoko, nesusiformuoja įgūdis dirbti, jie klaidingai mano, kad tas lygis, kuris yra jų mokykloje yra normalus. Iš tiesų jis nėra normalus, jis yra žemas. Jie tai sužino, bet sužino per vėlai. Be to, žmonėms patinka gyventi iliuzijose: mokiniams tai patinka, nes nereikia stengtis, mokytojams tai patinka, nes reikia mažiau dirbti ir tėvams tai patinka, nes jiems atrodo, kad jų vaikas šauniai mokosi“, - paaiškina Paulius Sungaila, korepetitorių mokyklos „Digiklasė“ biologijos mokytojas.

„Nesuprantama, bet mes norime sukurti keisčiausius darinius, norime mokyklų, kuriose būtų kuo mažiau mokomasi, norime darbo vietų, kuriose būtų kuo mažiau dirbama, - stebisi Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. - Mūsų šalyje tapo madinga niekinti atkaklų mokymąsi, sunkų darbą, dideles pastangas, madinga dabar neigti ir namų darbų naudą, mintino mokymosi privalumus ar raštingumo būtinybę. Ir tuo mes darome didžiulę žalą vaikams. Ir tai jau dabar turi didelės įtakos mūsų visuomenės mentalitetui ir turės ateityje“.

Pašnekovo žodžiais, be intensyvaus mokymosi, be darbo, be rutinos, be disciplinos nebus ir rezultatų. Ir iš tiesų paskelbus egzaminų rezultatus visos kalbos apie gerą savijautą, laimės indeksą ir krūvių mažinimą kažkodėl brukamos į šoną ir bandoma ieškoti kažkokių paaiškinimų, kodėl tie rezultatai vis prastėja. Bet juk priežastys sėdi ant nosies. Iš tiesų dvylika metų žingsniuojant ramiu nepersimokymo, nepersistengimo, malonaus bendravimo, poguliuko ir tūnojimo išmaniuose įrenginiuose žingsneliu laimės indeksas būna gal ir visai aukštas, bet kai po dvyliktos klasės prieš nosį užsitrenkia visos durys, kai nelieka jokių šansų gauti nemokamą studijų vietą, tas laimės indeksas mikliai virsta nelaimės indeksu.

Ydinga yra tai, kad net Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nebeakcentuoja nuoseklaus ir atkaklaus mokymosi, ar sistemingo darbo būtinybės, nes apie tai kalbėti tiesiog nepopuliaru. Kam visa tai. Tiesiog tegul viskas vyksta savaime. Bet tada švietimo vežimas savaime rieda į nuokalnę.

„Pasakysiu tik tiek, kad šiaip viskas gyvenime vyksta tik per darbą. Ir nereikia bijoti to pasakyti ir nereikia bijoti pasakyti, kad ir šiais laikais reikia intensyviai mokytis. Iš tiesų tai turėtų akcentuoti ir politikai, ir ministerija, ir kiekviena mokykla“, - atkreipia dėmesį S. Jurkevičius.

Jam antrina Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas: „Nesvarbu, kaip besikeistų, modernėtų ir liberalėtų pasaulis, mokyklos vis tiek privalo išlikti profesionalios, mokytojai reiklūs, mokiniams turėtų būti diegiamas supratimas, kad mokymasis yra sunkus darbas, bet jis yra būtinas. Taip pat mokykla turėtų padėti skleistis didesnių siekių, aukštesnių ambicijų turintiems, tikrai darbštiems mokiniams, kuriems mokslas ir mokymasis yra vertybė. Būtent tokie jaunuoliai patraukia paskui save ir kitus mokinius ir taip mokykloje formuojasi mokymosi kultūra, didingų siekių kultūra, aukšta motyvacija, siekiai ištrūkti iš vidutinybės kiauto.

 

Komentarą paruošė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai