Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

„Dabar nenoriu kurti šeimos, nes nežinau, ar grįšiu…“

2025-04-14, Pirmadienis 12:05

Milda Matulaitytė-Feldhausen

Tą vakarą mes su juo šnekėjomės. Atvirai, skaudžiai, plėšdami odą nuo visų skaudulių, nepalikdami vietos „nepatogioms temoms“ – fronte nepatogumų nelieka. Paskui vėliau, tą pačią naktį jį sužeidė. Ten viskas labai paprasta: auniesi, velkiesi, dediesi, imi automatą ir eini į naktį. Išeini į akliną tamsą, vildamasis išgyventi. Jam pasisekė – jį evakavo ir jis išgyveno. 38-erių Volodymyras Kulik (Володимир Кулик) – vienas iš nedaugelio, kurio nepasiglemžė „Kursko operacija“.

Nepasiglemžė, tačiau sumalė ir išspjovė – bebaigiant rašyti šį interviu, vyras man parašė važiuojąs į ligoninę ir atsiuntė stuburo nuotrauką – net ir nepatyrusiam stebėtojui plika akimi yra aiškiai matomos didžiulės problemos. „Plius – skeveldros“,- dar lakoniškai prirašė. Beje, labai dažnai manęs civiliai klausia, apie ką kariai, būdami fronte ar grįžę iš apkasų kalbasi, apie ką jie diskutuoja. Dažnai paklausia, ką jie mano apie politikų sprendimus ar kitus geopolitinius procesus. Ir man labai sunku yra jiems nupasakoti, jog kariai fronte – tai atskira planeta, jog gyvenimas ten visiškai kitoks, kaip ir laiko tėkmė – kitokia. Labai dažnai iš jų gali išgirsti klausimą – „ei, o kokia šiandien savaitės diena?“. Iš pradžių nesuprasdavau to klausimo, man atrodydavo, kaip jie gali nežinoti, juk ir į apkasus vyksta, ir operacijas vykdo. Kol pati ėmiau prarasti laiko ir dienų pojūtį. „Į rūsį įlendi trečiadienį, išlendi – jau žiūrėk ir lapkritis“,- kažkada savo laiko pojūčiu su manimi pasidalino mūsų pulko psichologas ir tai yra bene geriausias laiko ten apibūdinimas, kurį esu girdėjusi. Kalba jie ten mažai, o jei ir kalba – tai dažniausiai apie buitį. Jei skundžiasi, tai – lakoniškai. O ir kam tu pasiskųsi? Juk visi jie – tame pačiame katile, daugiau ar mažiau suniokotomis sveikatomis, juk visi jie bijo. Visi patyrę siaubą, tačiau – ne visi išgyvenę.

„Jau išsirinkau nuotrauką savo antkapiui“

Tąkart, kai atvažiavau „Kursko kryptimi“ – taip sutartinai pašaliniam yra įvardinamos karių buvimo vietos, stengiantis nurodyti kuo mažiau detalių ar vietovių pavadinimų – priešas yra budrus ir išnaudoja visas, net ir smulkiausias nuorodas, detales ar klaidas, o ypač socialiniuose tinkluose; tąkart nuotaikos buvo ypatingai niūrios. „Mes čia esame atvažiavę viena kryptimi“,- pasakė jis, labai greitai po mūsų pažinties. Tuomet jis jautėsi ypač prastai, turėjo problemų su sveikata – iš šono tai buvo gerai matyti. Tačiau, kaip ir visi - niekuo nesiskundė, todėl tik persimesdavome trumpu „kaip tu šiandien?“ ir tik vėliau jis prasitarė, jog esąs po kontūzijos. Ilgokai jo nekalbinau, nenorėjau lįsti per arti, „į dūšią“. Erdvės ten tam nėra yra, mirties mašina ten įsisukusi visu greičiu, karius glemžia vieną po kito. O tą vakarą išsikalbėjome, jis mane pasiėmė kartu į giliausius savo sielos užkaborius. Net ir man, jau trečius metus juos lydint kare, ne visuomet yra suprantamas jų asmeninės aukos dydis, o jie prikišamai mums to nerodo, nedaug apie tai ir kalba.

Mes esame įpratę juos vadinti didvyriais, nuasmeninti juos, atimti iš jų veidus ir vardus. „Kariai“, „ukrainiečiai“, „didvyriai“ – taip juos susipaprastinome, pasilengvindami mūsų pačių būtį čia, o ir jie mums nelenda į sielą su savo sielos skausmais: be jų augančiais vaikais, pro šalį praeinančiais pavasariais ir vasaromis, pro šalį praeinančiais jų gyvenimais. Kai žūsta nuasmenintas karys, tai priimti yra daug paprasčiau, nei priimti konkretaus kario žūtį. Kario, turinčio vardą ir pavardę, šeimą, vaikus, hobius, mėgstamą valgį ir mėgstamiausią muzikos grupę. Gal todėl, skirtingai nuo įpročio ten, nevadinu jų šaukiniais, o tik – vardu ir pavarde. „Tarsi su kunigu išsikalbėjau, pasipasakojau“,- nusišypsos jis, mums baigus pokalbį, o aš tik vėliau jam prisipažinsiu, kad pirmieji pirmąją mūsų susitikimo dieną jo pasakyti sakiniai apie tai, kad jie čia yra atvykę tik į vieną kryptį, man sukėlė tikrą šoką, atmetimo reakciją ir norą viską neigti. Norą sakyti, kad smarkiai jis čia perdeda, sutirština spalvas. Norą išrėkti tą beprasmį „viskas bus gerai“, giliai pasąmonėje žinant, kad, deja, gerai bus, tik ne ten...

38-erių Volodymyras Kulik – „aname“ gyvenime buvęs virėjas. „Ano“ gyvenimo seniai jau nebelikę, yra likusi tik juoda karo kasdienybė, tik šaltis, purvas, tamsa, naktis. Arba atvirkščiai – spiginanti saulė, nepakeliamas karštis, troškulys, nuovargis, traumos ir skausmas. „Koks jausmas būti čia“,- vis tik paklausiu kario, juk sutarėme kalbėti atvirai ir apie viską. „Tu sakai, jog tu žinai, kad čia atvažiavote tik viena kryptimi“,- dar priduriu, o į tai jis ir vėl atsako lakonišku „nu taip“. Leiskite netaisyti šito „nu“ į „na“, mat kalbamės mes ten labai kasdieniškai, taip, kaip yra, be pagražinimų. Tam nėra laiko, juk nežinai, kada, už kelių minučių ateis įsakymas vykti į pozicijas ir tikrai nežinai, kiek laiko tavo išvykimas truks – 16-a parų, trisdešimt ar dar daugiau. Kursko kryptimi nebeliko jokių aiškių grafikų – priešas ten dirba tokiais pajėgumais ir „dengia“ tokiu tankiu, jog vyrai apkasuose sėdi parų paras, mat tiesiog nėra galimybių prie jų privažiuoti ir juos pakeisti. O dažniausiai – keisti nėra kuo.

„Nu taip, čia jau yra taip, čia – viskas viena kryptimi“,- dar priduria Volodymyras. Kalba jis labai ramiai, net, sakyčiau, tyliai, balsas jo – aksominis ir raminantis. Jei ne mus supanti aplinka, galėtum pamanyti, kad esi kokiame nors meditacijos seanse. „Sakei man“,- atsargiai klausiu, „kad jau esi tam paruošęs savo namiškius?“ „Taip“. Atsakymas trumpas, aiškus ir vėl – be jokios dramos. Tik nuoga realybė. „Pastoviai juos tam ruošiu, o ką aš nuo jų slėpsiu, jei viskas taip ir yra“. Kare jis nuo 2016-ųjų metų, prie mano, 210-ojo atskiro šturmo pulko Volodymyras prisijungė pernai metų spalį.

Pasirinkęs karą...

Dar prieš šį pokalbį, karys man yra sakęs, jog savo šeimos jis neturi, „per karą taip ir nespėjau“, tada man pasakojo Volodymyras. „Ne, neturiu nei žmonos, nei vaikų, nenoriu“,- liūdnai pasakoja jis man. „Juk aš pats nežinau, grįšiu aš ar ne, kam kažkam užkrauti tokią atsakomybę – aš ne toks. Nutraukys man kare kojas, rankas, kokia jauna moteris išbus su tokiu šalia, tvarkys visą tą tavo „mėšlą“? Ne, aš pats to nenoriu“.

Volodymyras Kulyk – iš Charkivo srities. „Dabar aš – kaip koks benamis, kaip koks bomžas“,- atsidūsta vyras. „Viską mano ten „nunešė“, suprask – nebeliko kur gyventi. Taip, Charkive gyvenu bute, parsivežiau tėvus iš okupuotų teritorijų. Kitame bute gyvena brolis su žmona, su šeima. Ir vis tik, esame kažkokie benamiai, visko, žinoma užtenka, bet – benamiai“.

Bekalbėdami dar sugrįžtame prie jo prastos savijautos, kuri buvo man atvykus. „Po kontūzijos man pasakė, jog patyriau mikroinsultą“,- sako, o man išsprūsta garsus – „kada?“. Mat sunkiai galiu įsivaizduoti, kad vos ką tik mikroinsultą patyręs karys, jau vėl galėtų būti karo veiksmų zonoje. „Kada?“,- atkartoja klausimą vyras. „Na, kaip tik prieš tau atvažiuojant, dar ten, pozicijose man būnant tai nutiko. Paskui mane nuvežė į ligoninę, suleido vaistų, davė nuskausminamųjų, dar kažkokio „šlamšto“ ir viskas, paleido“,- į mano nuostabą ramiai reaguoja Volodymyras. Kalba ramiai, pasakoja be didesnių emocijų, o aš suprantu, jog dauguma jų taip čia kovoja. Apsigydo, atsistoja šiek tiek ant kojų ir toliau eina ginti savo Tėvynės. „Tik galvoje kažkas man ten, kažkoks tarsi sprogimas“,- šypteli kukliai, lyg kalbėtų apie paprasčiausią slogą. „Mes gi su tavimi jau kalbėjome, žmonių trūksta“. Taip, žinau, trūksta jų desperatiškai, todėl tie, esantieji jau ten, atiduoda save iki galo, nepaisydami nieko ir negalvodami apie savo asmeninę gėrovę, juo labiau – apie sveikatą. „Prirašė dvidešimčiai dienų tų tablečių, dar jei čia, vietoje kažkur „prie daktarų“ būčiau, tuomet taip, gal kažkiek kitaip būtų, o dabar... Geriu tas tabletes, praeina...

Ai, smulkmena, galiausiai...“. Dar jis pasakoja apie savo kitus ginklo draugus, tam tokia bėda, anam, nuo nervų – kitokia, kojos „atsako“. „Mane įspėjo“,- sako jis, „jog kitą kartą man gali būti insultas, na, supranti, apkrovos ir visa kita, bet aš tam esu pasiruošęs“. Man nieko kito tuo momentu nešauna į galvą, kaip tik paklausti – o kaip? O kaip galima tam pasiruošti? „Na, tai koks gi galiausiai skirtumas“,- tik tyliai pasako. „Kaip tai „koks skirtumas?“, dar klausiu aš, bet suprantu, kad nei ankštoje patalpoje, kurioje mes darome šį interviu, nei už lango vykstančiame brutaliame kare, daug vilties nebėra. Likęs tik noras kautis iki galo, už save, už savus. „Na taip, koks jau čia skirtumas, man jau jokio skirtumo“,- tik tyliai priduria Volodymyras savo ramiu, švelniu balsu. „Vaikinus mums gi irgi reikia pakeisti, jie sėdi jau ten kažin kiek, galiausiai liks be ryšio, nežinos, nei kaip, nei kada mes juos keisim, privažiavom-neprivažiavom mes. Mūsiškiai ten sėdi be ryšio, sėdi ir kaimyniniai [kariai], šeši jų ten, tie irgi be ryšio, kaip akli kačiukai jie ten visi sėdi. Bet kokiu atveju važiuoti reikia – mūsų ginklo broliai jie, be mūsų jie ten prapuls“. Deja, skaitytojui jokių skaičių aš pateikti negaliu, tačiau tiesa Kursko kryptimi yra žiauri, kariai ten žūsta dažnai taip ir nepasiekę pozicijų, pozicijose sėdi nekeičiami, be ryšio, be vandens, mat nei privažiuoti, nei dronais priskristi ten beveik nėra šansų – toks didžiulis yra priešo tankis: ir dronų, ir artilerijos, ir žmogiškųjų išteklių. Volodymyras šypteli –„na taip, kažkaip va taip“.

Kokia moteriai tu būsi reikalingas su nutraukytomis rankomis?

„Dabar „draugių“ galima prisirankioti kiek tik nori“,- sako man karys, kai kalba kažkaip ir vėl pasisuka apie šeimą. „Mato merginos, jog tu su uniforma, tai reiškia, jog aš „prie pinigų“, jog gi tiki į tuos mistinius 100‘000-ių (galvoje turima jų uždarbis/100‘000 grivinų yra apie 2‘178 eurų), tiki į dar kažkokius niekus, na, „kieta“ gi turėti tokį! Na, žinoma, kol jis gyvas, ar kol jis „visas, cielas“. Bet tu gi supranti, kad jei tau kažkas rimto nutiktų, ji gi šalia tavęs nesėdės, eis ir nueis kažkur. Ieškoti kažko karo metu... O kam? Tame nematau jokios prasmės. Kol aš „cielas“, kol aš normaliai uždirbu, tol viskas būtų normaliai, tačiau vos kas man nutiktų – juk be mano artimųjų šalia tikrai niekas nesėdės – visa tai aš suprantu, apie visa tai normaliai ir paprastai aš galvoju, apskritai – gyvenimas, na, tai toks dalykas...“. Aš jį puikiai suprantu ir net, norėdama sakyti, jog jis perdeda ar yra nepelnytai nusivylęs, to daryti negaliu. Nuo pat mano buvimo pulke pradžios, esu daug girdėjusi apie problemas karių šeimose, apie iškylančius sunkumus, kurie, deja, ne visuomet yra įveikiami. Todėl tuo pačiu labai džiaugiuosi, kad šiame straipsnių cikle Jūsų laukia kiti įdomūs interviu su specialistais, kaip antai karo ir pulko psichologais, dar geriau parodančiais šias problemas iš vidaus.

„Mąstau apie visa tai aš normaliai, paprastai“,- darsyk, tarsi ramintų mane, pakartoja Volodymyras. „Net ir sužinojęs, kad mane gali ištikti tas suš...ktas insultas, kad, tarkim, negalėčiau judinti rankų, aš suprantu, kad aš tikrai niekam nenorėčiau tapti ir būti problema. Aš užaugau taip – nuo šešerių metų aš jau buvau pažįstamas su ginklu, šaudžiau, pirmas mano šūvis iš ginklo ir buvo šešerių. Nuo to laiko aš ir myliu ginklus, namuose turiu savo medžiotojiškus ginklus, man patinka medžioklė. Na, gyvenu aš tokį gyvenimą, nedaug kas žino kaip aš apskritai gyvenu, net ir mano tėvai, net ir jie nei žino, koks tas mano gyvenimas, nei jo supranta. Aš juos viskam jau nuteikiau, jie tam jau yra pasirengę. Juk pirmą kartą aš juos apskritai pamačiau po metų ir trijų mėnesių, dar tada, kai dalyvavau ATO. Mūsų ten irgi niekas nekeitė, stovėjome Granytname, paskui po tiek laiko išėjau, papuoliau namo, savaitei. Po ko mes užėjome atgal į Avdėjėvką, į Karlovką. Jie jau priprato, juk galiu jiems ir mėnesį neskambinti – juk priešas vien dėl telefono mus aptikti gali. Jei jau aš jiems paskambinau, jie žino – išvažiavau ir jie lauks, kol aš vėl „apsireikšiu“. Ir viskas, jie lauks manęs, neskambinės nei vadui, nei ką, tiesiog lauks. Tiesiog „bukai“ sėdės ir lauks – na, toks yra jų gyvenimo supratimas ir priėmimas. Gyvenimas – jis toks ir yra, pasikartosiu, gal aš koks „durnelis“, bet aš taip suprantu gyvenimą ir taip jį priimu. Normalu visa tai...“

Aš esu be galo dėkinga Volodymyrui, jog jis apie visa tai kalba labai atvirai, nedramatizuodamas, bet ir nepagrąžindamas. Nepaisant mano ilgalaikės patirties kare, net ir aš gerai ir iki galo nesuprantu, ko mano kariams tenka atsisakyti savo asmeniniame gyvenime, todėl ir man, ir jums yra reikalingas pastovus priminimas, jog laisvės kaina yra nesuvokiamai didelė. „Šakės, kaip norisi šeimos, norėtųsi po savęs kažką palikti“,- galiausiai vis tik kukliai prasitars karys.

„Na ir kas, kad man tarakonai galvoje...“

„Gyvenime jau kažką gi mačiau, na, kažką galiausiai ir padariau“,- toliau atvirai savo išgyvenimais dalijasi Volodymyras Kulik. „Sako, reik pasodinti medį, sūnų...“ Tuomet jis nutyla ir kuriam laikui paskęsta kažkur labai toli, savo apmąstymuose. „Gyvenimas – ne cukrus, ir vis tik man jis toks patinka, man patinka taip gyventi“,- dar sako. „Nelaviruosiu: ne man „likti“, „slėptis“, kaip kitiems, aš kaip ėjau, taip ir eisiu. Kitaip – užeis jie ir bus viskam „šakės“, man „šakės“, mano šeimai – „šakės“. Taip ir gyvenu, na ir ką, normaliai kažkaip viskas. Žinoma, maloniau būtų būti namuose ir ten kažką daryti, gelbėti, o ne čia. Gi vis tik neteisinga taip – paimti žmones iš ten, kur jų namuose vyksta karas ir siųsti juos į kitą kraštą kariauti, kai tuo tarpu namuose jie lenda per visus galus (priminsiu – V.Kulyk yra iš Charkivo apskrities). O čia? Iš čia žmonės išsivažinėjo, išsislapstė, o mes, iš kitų regionų vykstame į čia jų ginti. O mūsų namus? O mūsų namus gina kiti arba... Teisingiausia būtų, jog žmogus galėtų kariauti savo regione – toks kariškis nors kažkokį azartą tuomet turėtų. Būti namuose, atstovėti savo namus. Ir mirti... Mirti savo namuose“.

„Šeima – ne žiurkėnas, kurį galėtum įsigyti“

Kad ir apie ką kalbėtume su kariu, galiausiai mūsų pokalbis vis tiek pasisuka apie šeimą. Volodymyrui sakau, kad gi egzistuoja daug žmonių, porų, kurios lengva ranka pasakytų – „ai, nagi darom, kuriam tą šeimą, o paskui matysim kas iš to išeis“, ne visi, sakau jam, galvoja kaip jis atsakingai ir „kapsto taip giliai“. „Šeima taigi ne šuniukas, ne žiurkėnas, kurį gali šiaip įsigyti. Šeima – tai didžiulė atsakomybė. O šiaip, „ant durniaus“, žmogus gi gali sukurti nors ir dešimt šeimų, visą haremą, o paskui kas?“,- ironiškai klausia vyras ir nutyla. Aš jau įpratau, kad fronte visų pirma reikia išmokti tylėti. Ištylėti, išlaukti – toks tas karas, kuriame daug yra tylima. Kare žodžiai netenka prasmės, ypač pertekliniai, o tyla įgauna didžiulę prasmę. „Dabar kurti šeimą – jau sakiau, nematau prasmės, juk aš nežinau kas bus rytoj, tai kaip aš galiu kurti šeimą, juk jei jau taip kalbame, tai aš net šuniuko negalėčiau įsigyti, juk nežinau, kur jam po to tektų bėgioti – manęs juk niekuomet nėra namuose, o tai juk – gyvūnas. Ir viskas. Kokia dar šeima“,- trumpais sakiniais kalba jis ir priduria, kad šeimą gi jis turįs: brolis, seserys. „Tai nėra viskas taip jau ir blogai“ ir vėl šypteli. Tarsi nuvokta ta jo šypsena, matau – skauda. „Tiesiog gyvenu viena diena“,- sako.

Mama – „ant insulino“

„Aukoji save visiškai“,-sakau kariui. Jis lyg linkteli, kažką sumurma panosėje. Gaila, kad mano interviu rašytiniai, o ne video ir jūs negalite išgirsti to jo ramaus, tylaus balso. Žmogaus, susitaikiusio su beveik viskuo balso, žmogaus, tiesiog išmokusio priimti realybę, balso.

Su Volodymyru kalbame dar apie daug ką, kaip jis 26-erių metų atsidūrė kariuomenėje – „tada, pirmą kartą, pats nutraukiau sutartį su kariuomene – pasibaigė sutartis ir aš išvykau, nuo tuometės kariuomenės man tiesiog tapo koktu“. Į kariuomenę vyras savanoriu vėl atėjo 2024-aisiais, iki tol reikėjo tiesiog dirbti ir uždirbti pinigus, „kad galėčiau ir tėvus iš pavojingos zonos persivežti, juk jie iki šiol į ten nuvažiuoja, ten gimę, niekaip negali be to“.

Dar kalbame apie tai, ką reiškia būti žmogumi, pasišnekame apie jo tėvus. Vyro tėčiui – jau link septyniasdešimt, iš profesijos jis – vairuotojas, mama, už tėvą vyresnė metais, turi dvi profesijas: buhalterės ir siuvėjos. Mano dar ir 87-erių močiutė gyva, sako jis, nusijuokia ir nei iš šio, nei iš to pakartoja žodį – „koks“. Tą žodį „koks“ jis nuklausė man lietuviškai kalbantis telefonu ir nuo to laiko nenustojo jo kartoti – labai jau juokingai jam tas lietuviškas „koks“ skambėjo. O aš niekad ir nepagalvojau, kad toks nekaltas žodelis mūsų kalboje, kitakalbiams iš šono skamba labai jau įtartinai. Abu pasijuokiame ir vėl – nors sekundei dingstame iš karo, juokas ten viena iš nedaugelio priemonių užsimiršti ir neišprotėti. „Su tėvais aš tik mokykloje kartu gyvenau, baigiau mokyklą ir viskas, išėjau iškart pats sau pragyvenimui užsidirbti, niekam galvos nesukau, visuomet viską sau uždirbdavau, nieko, nė grivinos iš jų nesu prašęs, nepaprašyčiau ir dabar. Turiu rankas kojas, galvą turiu, gi pats ir namą savo rankomis pasistačiau ir ką, ir gavosi taip, kaip gavosi – p...darai, vos užėję 2022-aisiais, ištaškė viską, mano namą, mano tėvų gabalą – tėvai gi netoliese gyveno. Močiutės – irgi, gyveno netoliese, irgi viską ištaškė, nunešė. Ai, visų ten viską nunešė ir “,- atsidūsta jis. Dabar vyro tėvai gyvena Charkive, bute ir aš suprantu, kodėl jis mūsų pokalbio pradžioje sakė, jog jie jaučiasi benamiais.

„Mama dabar laikosi tik ant insulino, ji patyrė tris insultas, „badosi“ penkiskart dienoje... Viskas gi tik iš nervų“,- sako karys. „O kaip tu galvoji, kokie nervai buvo, kai tada metus ir tris mėnesius ji nieko negirdėjo apie mane. Tokie va ir reikalai, ai, normaliai viskas, na ką ten verksi ar ką, ar jausiesi bejėgis. Patinka man mano gyvenimas... Ir tau jau sakiau – man tikrai nieko nereikia. Va jei kada man nutraukys rankas, kai nebegalėsiu nieko užsidirbti pats, tada taip, gal kažko ir paprašysiu, nors irgi – vargiai...“.

Už lango, ten, kur mes sėdime tamsu, nors į akį durk, naktys, toli nuo didžiųjų miestų šviesų labai tamsios ir kartu – labai žvaigždėtos. Kažkada man kažkas yra sakęs, kad žmonės atbuko nuo karo vaizdų ir pasakojimų, kad vienintelis, kas dar juos veikia – garsas. Karo garsai nemalonūs, pro šalį pravažiuojantys vibruojantys tankai ar ore zvimbiantys dronai labai veikia nervinę sistemą. Jei prie sprogimų, automatų garsų, kaukiančių sirenų galima gana greitai priprasti, tai, man atrodo, prie drono zvimbimo nepavyks niekuomet priprasti. Tas garsas – specifinis, lendantis po oda, įsismelkiantis į visą tave. Ir tyla. Viską užpildanti tyla, ilgos pauzės tarp sakinių. Perklausant mūsų pokalbio įrašą fone girdėti pro šalį pravažiuojantys tankai.

„Tarsi šventajam Tėveliui tau viską išpažinau“,- vėl šypsosi Volodymyras Kulik ir vėl stoja ilga tyla. „Net ir savo artimiesiems niekuomet to nesu pasakojęs... jo, nesu. O apskritai tai čia, kur esame, viskas yra gerai – gyveni nuo išvažiavimo iš čia, į apkasus iki išvažiavimo iš ten ir nieko negali padaryti, gyvenimo ritmas sukasi ties viena diena... Suprantu, metai eina, karas gali išsitęsti iki „labai ilgai“, o paskui kurti šeimą... O kada? Va, jei karas baigtųsi dabar, tai... Tai ir problemos nebūtų tą šeimą sukurti“. Jam skauda, skauda ir man klausyti. Tylime abu. „Ai, nesigilink ir nesuk sau galvos“,- šypsosi. Šypsausi ir aš. Tik – nelinksmai.

58ea302b 7172 46f3 a559 ad8a61262e43

_____

Man ten būnant, Volodymyras Kulik vis sakydavo, kad vienintelio, ko jis labai nenorėtų, tai mirti priešo žemėje, kur jį tryptų kruvinas priešo batas. Likimas Volodymyrui buvo gailestingas.

„Išeidami iš Kursko paėmėme, išvežėme ką galėjome“,- aną savaitę man parašė vieno vado pavaduotojas. „Ko nebegalėjome išvežti, tie, deja, taip ir liks amžiams gulėti ten...“ O tų, neišvežtųjų, nepaimtųjų, likusių amžiams – tūkstančiai. Kaip ir tūkstančiai žmonų, motinų, dukrų, sūnų, taip niekuomet nebesulauksiančių savojo kario namuose. Tūkstančiai, dešimtys tūkstančių šeimų, kurių gyvenimas taip ir liks paženklintas netekties žymos „dingęs be žinios“. Šimtai tūkstančių akių, iki gyvenimo galo žiūrėsiančių į duris ir turėsiančių viltį – „o gal... O gal tai buvo tik klaida, o gal vis tik grįš...“.

_____

Apie autorę:

Milda Matulaitytė-Feldhausen, Žinių radijo autorinės laidos „Labas, Milda“ vedėja, Vilnius TECH lektorė, autorė, karo žurnalistė, jau treti metai fronte Ukrainoje lydi „savo“ pulką ir jo karius. „Į pulką įaugau organiškai, net pati nepastebėdama, kaip atradome vienas kitą – pulkas mane, aš – pulką. Tiesa, dažnai sakoma, kad ne tu renkiesi batalioną ar pulką, o batalionas ar pulkas renkasi tave. Matyt taip ir nutiko“,- sako Milda. Žurnalistė, būdama kartu su kariais karščiausiose vietose, renka unikalią (foto)medžiagą bei karių patirtis, kuo vėliau dalinasi ne tik su skaitytojais Lietuvoje, bet ir su Lietuvos kariuomene, su kuria artimai bendradarbiauja.

Nuotraukos: Milda Matulaitytė-Feldhausen/ asmeninis albumas

Tekstą remia Medijų rėmimo fondas.

MRF logo10