Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Žiūrėkite

Atsisiųsti

I. Budraitė: greitosios mados logiką galima perlaužti tapus atsakingais vartotojais

2022-12-18, Sekmadienis 07:07

Augustė Lyberytė

Skaičiuojama, jog visame pasaulyje kasmet pasiuvama maždaug 100 milijardų drabužių. Tačiau kiekvienais metais didelė dalis drabužių – 92 milijonai tonų – atsiduria sąvartynuose. Kitaip tariant, kiekvieną sekundę išmetamas pilnas sunkvežimis tekstilės atliekų.

Žaliosios politikos instituto direktoriaus pavaduotoja Ieva Budraitė sako, greitosios mados industrijos sukuriama milžiniška tarša neaplenkia nė vieno drabužių gamybos proceso etapo – nuo žaliavų auginimo iki dėvimų drabužių priežiūros. Be to, pažymi ji, netvarus yra tiek sintetinio, tiek natūralaus pluošto drabužių siuvimas: pavyzdžiui, tęsė I. Budraitė, medvilnė – natūrali ir populiari medžiaga, tačiau reikalaujanti labai daug vandens, derlingos žemės plotų ir pan.

„Norint užauginti medvilnę, reikia daug ploto, kuriame galėtų augti, pavyzdžiui, maistinės kultūros. Be to, medvilnė yra imli vandeniui – daug kas žino tą istoriją iš Sovietų Sąjungos laikų, kai Kazachstano teritorijoje buvo auginama medvilnė ir tik daug reikėjo drėkinimo, kad išseko net Aralo jūra. (...) Be to, medvilnei užauginti naudojama labai daug pesticidų, kurie savo ruožtu kelia neigiamą įtaką biologinei įvairovei, ypač apdulkintojams – bitėms ir pan.“, – „Žinių radijo“ laidoje „Žalias sprendimas“ teigė ekspertė.

„Gali atrodyti, kad sintetiniai pluoštai yra alternatyva, tačiau ne visai. Poliesteris – pati populiariausia sintetinė medžiaga – yra naftos produktas. O mes žinome, kokią įtaką tai daro klimatui“, – pridūrė ji.

Svarbu pastebėti, teigė I. Budraitė, kad daugelis greitosios mados ženklų savo gamyklas perkelia į trečiąsias pasaulio valstybes – kur ne tik pigesnė darbo jėga bei paprastesni darbo sąlygų reikalavimai, bet ir taikomi gerokai žemesni aplinkosauginiai standartai.

„Ten energetikos sektoriaus nėra dekarbonizuotas. Tai reiškia, kad didžioji dalis elektros energijos yra pagaminama deginant anglį arba naudojant dujas – visos gamyklos, kurios veikia, turi didelė poreikį apdoroti tekstilę ir tam poreikiui tenkinti gauna energiją nešvariu būdu“, – aiškino Žaliosios politikos instituto atstovė.

„Kitas etapas yra audinių dažymas. Dažant audinius naudojami labai įvairūs chemikalai. Jeigu tose šalyse nėra aukštų nuotekų valymo standartų, tai reiškia, kad visi tie procese panaudoti chemikalai patenka į nuotekas, o nuotekos – į paviršinius vandens telkinius, išleidžiamus į upes, upelius ir pan.“, – tęsė ji.

Papildomos problemos išryškėja tada, kai drabužiai jau yra dėvimi, pastebėjo ekspertė. Skalbiant sintetinius audinius, nuo jų atsiskiria mikroplastikas. Lietuvoje, pasak I. Budraitės, nuotekų valymo įrenginiai nėra pritaikyti sugaudyti ir filtruoti mikroplastiko daleles, mat anksčiau, dar tik įrenginius montuojant, niekas nežinojo, kad mikroplastikas išvis egzistuoja. Tad taršios dalelės patenka į vandens telkinius.

Galiausiai, bene didžiausia greitosios mados taršos dalis – sąvartynuose atsiduriantys milžiniški kiekiai padėvėtų ir net naujų drabužių. Dauguma tokių rūbų yra sudeginami, kalbėjo I. Budraitė – perdirbama mažiau kaip 1 proc. visų išmetamų drabužių. Anot pašnekovės, perdirbti audinius ir tekstilę nėra paprasta, o ir gaminiai nėra vienalyčiai – net ir medvilniniai marškiniai turi etiketes, sagas, medžiagoje gali būti elastano, įvairių siūlų ir pan. Tad atskirti kiekvieną medžiagą galima tik rankomis.

„Visas tas mišinys savaime apsunkina technines galimybes atskirti drabužio medžiagas, kurios buvo panaudotos, ir jas vėl naudoti naujiems rūbams kurti. Norint tą padaryti, reikia praktiškai nukirpti visas sagas, ištraukti visus siūlus, išardyti užtrauktukus. Kol kas mes neturime, kas atliktų tą darbą kaip nors mechaniškai – galima atlikti tiktai rankomis“, – pasakojo ji ir pažymėjo, kad toks metodas būtų ne tik itin brangus, bet ir labai imlus laikui.

„Būtent dėl to yra ieškoma kitų sprendimų, kuriamos įvairios hiperspektro kameros, kurios yra imlesnės žmogaus akiai ir gali atskirti audinį ir jo tipą automatiškai. Bet be abejo, tai tik besivystantys sprendimai, o kol to nėra masiškai įdiegta, tol tie drabužiai keliauja arba į sąvartyną, arba yra sudeginami“, – apgailestavo pašnekovė.

Ką daryti, jog mados ženklai ir visuomenė pradėtų elgtis atsakingiau? Žaliosios politikos instituto atstovė mano, kad perlaužti greitosios mados logiką galima ne tik teisiniu reguliavimu, bet ir sąmoningesniu žmonių elgesiu. I. Budraitė sveikino eilę iniciatyvų – drabužių mainų ir dėvėtų rūbų perpardavimo platformas. Tai, pasak jos, yra gerieji pavyzdžiai, kai beveik išmetami, tačiau vis dar kokybiški ir tinkami dėvėti daiktai yra išsaugojami tolimesniam gyvenimui.

„Turime siųsti rinkai signalą ir patys. Iniciatyvų yra tikrai nemažai. Drabužių mainai, drabužių nuomos ir prenumeratos paslaugos, netgi aukštosios mados namai arba parduotuvės šiuo metu siūlo tokias alternatyvos kaip, pavyzdžiui, drabužių ar aksesuarų nuoma. Jeigu anksčiau nuomodavome tiktai vestuvines sukneles ar kažkokius proginius rūbus, dabar tu gali išsinuomoti rankinę, pavyzdžiui, savaitei ar mėnesiui“, – nurodė specialistė ir akcentavo, kad vis plačiau taikant rūbų nuomos mechanizmą, gamintojai būtų skatinami parduoti ilgaamžiškesnius ir kokybiškesnius drabužius.

„Kai perkant produktą matome, kad marškinėliai kainuoja 50 centų arba eurą, turime pagalvoti, ar tikrai įmanoma, kad tokia kaina būtų adekvati. Ko gero, ne – jie yra sukurti išnaudojant žmones, nepaisant jų gerovės ir orumo standartų, ir mes, suprasdami tai, turėtume sąmoningai atsisakyti įsigyti tokį produktą. Taip atsirastų mūsų kaip vartotojų atsakingumas“, – temą apibendrino „Žinių radijo“ pašnekovė.

Straipsnis yra Europos radijo stočių tinklo „Euranet Plus“ dalis.