Paskambinkite į studiją

Kraunasi...

Apie kulinarinių terminų lietuvinimą

09.01 Ketvirtadienis 07:45
Nida Degutienė

Gana dažnai tenka rašyti straipsnius kulinarine tematika. Kaskart prieš išvysdami dienos šviesą, visi tekstai privalo pereiti griežtus kalbos redaktorių filtrus. Tačiau skaitydama pataisytus tekstus, deja, kartais turiu griebtis žodyno, kad suprasčiau kai kurių sulietuvintų terminų esmę…

Sveiki, čia Nida Degutienė. Rizikuodama užsitraukti kalbininkų nemalonę, noriu pasidalinti savo asmenine nuomone apie tai, kaip dažnai persistengiama žūtbūt sunorminant daugeliui pažįstamus ir įprastus tarptautinius kulinarinius terminus. Ir kaip grasinimai baudomis už netinkamą lietuvių kalbos vartojimą skatina autorius ir leidėjus įjungti neįtikėtiną kūrybinę fantaziją kuriant stebėtinus, jei ne juokingus, kulinarinės lietuvių kalbos šedevrus.

Kuo daugiau keliaujame, kuo daugiau ragaujame egzotiškų patiekalų, kuo daugiau virtuvėse naudojam retesnių priedų ir prieskonių, tuo daugiau iki šiol nevartotų, tačiau puikiai pasaulyje žinomų ir pritapusių terminų ateina ir į mūsų kalbą. Tiesa, atėję iki Lietuvos, tie terminai ir pavadinimai, mūsų kalbininkų nuomone, kažkodėl būtinai privalo virsti lietuviškais. Jų nuomone, visais atvejais naujai sugalvotas savos kalbos atitikmuo yra geriau už svetimos kalbos originalą.

Kai ruošdamasi šiai laidai atsiverčiau Valstybinės kalbos komisijos patvirtintą Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, prisirašiau ne vieną lapą keistenybių, kurias kažkas toje komisijoje, matyt, ne vieną valandą kūrė ir norėtų būtiniausiai girdėti kasdienėje mūsų kalboje. Esu iš tų, kuriems gyvoje kalboje visų pirma svarbus aiškus ir nedviprasmiškas terminų supratimas, tačiau ne būtinybė visomis išgalėmis surasti tautišką atitikmenį tam, kas niekada nebuvo ir nebus lietuviškojo kulinarinio žodyno dalis. Pavyzdžiui, gaspačio, pasak kalbininkų, mums reikėtų vadinti „trintine“, kuskusą – „kruopainiais“, lazaniją – „lakštinių apkepu“, itališkąjį risotto – „daugiaryžiu“.

Dar absurdiškiau, kad užsisakydami kavos iš „kavavirio“ (būtent taip rekomenduojama vadinti baristas), anaiptol negalima vartoti tradicinių visame pasaulyje žinomų itališkų kavos terminų, o mėginti baristai lietuviškai sudiktuoti visą kavos virimo receptą: pavyzdžiui, užsigeidę espresso macchiato turėtumėte prašyti „espresso su pieno puta“, o prašydami espresso romano – sakyti „kavos su citrina“.

Kuo toliau keliaujame nuo Lietuvos, tuo „išradingesni“ darosi ir mūsų kalbos sergėtojai. Jų nuomone, guacamole verčiau turėtų vadintis „avokadų trintiniu“, šiitake grybai – dar negirdėtais „danteniais“, wasabi – „pipirkrieniais“, trumpas ir aiškus soba turėtų virsti gremėzdiškais „japoniškais grikiniais makaronais“, o vietoj pitos kažkodėl turėtume sakyti „graikiška duona“. Tarsi visose arabiškose šalyse pita apskritai nebūtų valgoma.

Lietuvių kalbos specialistai mėgina įtikinti, kad meksikietiški nachos – tai tiesiog „kukurūzų traškučiai“, o frittatą bando pervadinti „itališku omletu“. Tik ar tikrai jie galvoja, jog Italijoje kitokie omletai nėra kepami, vien fritatos? Ir argi kitur, ne Italijoje, nekepamos tų šalių tradicinės fritatos?..

Morengams mūsų kalbos sergėtojai ragina naudoti „orinukų“ vardą, o visiems žinomi burgeriai mūsų tėvynėje turėtų virsti „suvožtiniais“, arba „amerikietiškaisiais sumuštiniais“. Kad tik dar labiau išvalytų mūsų kalbą, specialistai net sugebėjo sukurti tokius naujadarus, kaip „čiulkinys“ (kas reiškia piurė) ar „plunksnagaliai“ vartotini vietoje visiems žinomų pene makaronų.

Neradau atsakymo į klausimą, kodėl kai kurie terminai mūsų kalbos saugotojams neužkliuvo – pavyzdžiui, salsa, dolma ar čiabata. Galbūt todėl, kad jie turi tradicinę lietuvišką moteriškos giminės galūnę, ne taip kaip koks nors calzone ar canapé. Tačiau mano tekstuose „virtuvės šefas“, kurio lietuviška galūnė neturėtų kelti abejonių, visuomet pakeičiamas „virtuvės vadovu“, kad ir kiek beaiškinčiau, jog virtuvėje šefas ir vadovas nėra tas pats…

Tačiau jei norite kaip reikiant pasismaginti su lietuviškais kulinariniais terminais, pavartykite tikrą lietuvių kalbos šedevrą – 350 puslapių viso pasaulio tradicinių tortų ir kepinių knygą, iš anglų kalbos išverstą ir išleistą leidyklos „Aktėja“ pastangomis. Manau, kad čia sudėta visa mūsų tautinė išmintis ir itin kūrybiškas požiūris, visomis išgalėmis pritaikant pasaulyje nusistovėjusius terminus lietuvių kalbai. Galime net pažaisti žaidimą: aš pamėginsiu taisyklingai perskaityti keletą į lietuvių kalbą išverstų pasaulyje žinomų kepinių pavadinimų, o jūs pabandykite atspėti, apie kokį kepinį kalbama. Beje, kas žino, gal išgirdę kai kuriuos pavadinimus, imsite ir susigundysite šį bei tą skanaus pasigaminti? Tad žaidimas prasideda:

Šerkšnainis aguonainis,

pailgis su cinamonų pabarstais,

vanilinis greitkepis,

sluoksniuotis grietiniuotis su karamelės paviršėliu,

pasukų sviestainis su cukraus tirštalu,

migdolų apskritainis,

kanadinis vartiklis,

apšarmojėlis kavainis,

kokosų apskrudėlis,

imbierainis su karameliniu aptaisu,

šokoladainis obuolainis su citrinų blyzgiu,

razinų kietamėsis,

šokoladinis margaviršis,

gardiešius bulviešius,

kiaušpyragis,

aukštynkojis,

rudviršis,

akytpyragis,

kepaišis,

vaisiukas mišriukas…

Komentarą parengė Nida Degutienė

Griežtai draudžiama ŽINIŲ RADIJO paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti ŽINIŲ RADIJĄ kaip šaltinį.

Komentarai