XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje valstybė socialinių klausimų nesprendė. Individai tokias problemas turėjo spręsti patys ir šiam sprendimui jie vienijosi į draugijas ir visuomenines organizacijas. Į visuomeninių organizacijų akiratį pateko ir vaikai, kaip socialinė grupė, kuria reikia rūpintis atskirai.
Rūpintis vaikų gerove, spręsti skaudžiausias vaikystės problemas ėmėsi labdaringos organizacijos. Sunku net įsivaizduoti, kiek laiko ir finansų šiems poreikiams skirdavo atskiri asmenys. Kalba Lietuvos istorijos instituto mokslinė darbuotoja Zita Medišauskienė.
Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Komentarai
Bendravimo taisyklės