Neseniai išgirdau draugės pasakojimą apie jos tetą Ritą iš Ignalinos. Mažoje Palūšės bibliotekoje dirbanti moteris Ignaliną ir jos apylinkes yra išmaišiusi skersai ir išilgai. Pomėgis vaikščioti ją lydi nuo pat jaunystės. Vos tik pajutusi, kad užsisuko rutinoje, galvoje verda rūpesčiai ar tiesiog nori prasimankštinti, apsiauna patogius batus ir leidžiasi į žygius po vaizdingas apylinkes. Moteris ten pažįsta kiekvieną akmenėlį, daugybę žinių apie savo kraštą ji sukaupė ir daug metų dirbdama gide. Todėl vieną dieną, vaikščiodama aplink ežerą su dukterėčia ir pasakodama smagias istorijas, pagalvojo: o kodėl šia unikalia patirtimi nepasidalinus su kitais? Taip iniciatyvi moteris kartas nuo karto ėmė organizuoti žygius, kurių metu su žygeivių mėgėjų grupėmis nueina nuo 10 iki 20, o kartais ir daugiau kilometrų. Žygių dalyviams ji pasakoja įvairiausias istorijas, o poilsio pertraukėlių metu juos vaišina savo tradiciniu pyragu ir žolelių arbata. Sakysite kas čia tokio, nieko ypatingo?
Rita prieš kelias dienas šventė savo gimtadienį. Sakoma, kad negalima išduoti moters amžiaus, tačiau pasakysiu tik tiek – labai daug moters bendraamžių sėdi prie televizorių, žiūri turkiškus serialus ir skundžiasi vaistų kainomis. Rita gi, užsideda kuprinę ir žingsniuoja. Ji sako, kad nereikia bėgti nuo rutinos, nuo jos galima ir eiti! Moteris džiaugiasi ir tuo, kad vaikščiojimas jai padovanojo daugybę įdomių pažinčių su žmonėmis iš visos Lietuvos. Ne veltui sakoma, kad geriausios idėjos gimsta ne sėdint prie kompiuterio ir net ne bibliotekose. Geriausios idėjos gimsta judant. Ir nesvarbu, kad idėja nepakeis pasaulio. Svarbu, kad ji pakeistų Jus ir Jūsų kasdienybę.
Komentarai
Bendravimo taisyklės