Vienų savivaldybių abiturientai turi kur kas geresnes startines pozicijas nei kitų
Skandinavijos šalims ir Vakarų Europos valstybėms pavyko pasiekti, kad mokymo lygis daugmaž visose jų mokyklose būtų panašus. Ir ne panašiai žemas, o panašiai aukštas. Kitaip tariant, siekį „kiekviena mokykla gera“ jiems pavyko įgyvendinti praktiškai. Tad aptariamose šalyse įprasta vaikus leisti į mokyklas arčiausiai namų. Lietuvoje priešingai – skirtumai tarp mokyklų vis auga. Ir pabaigos tam nematyti. Tad Lietuva tampa valstybe, kur tėvai savo vaikus į mokyklas vežioja bene toliausiai ir plačiausiai.
Beje, milžiniškų skirtumų pastebima ne tik tarp mokyklų, bet net ir tarp savivaldybių. Susidaro įspūdis, kad vienos su savo švietimo įstaigomis žingsniuoja į priekį, o kitos – atgal.
Ir liūdniausia, kad tai turi milžiniškos ir neigiamos įtakos jaunuolių ateičiai. Panagrinėkime, kokia dalis savivaldybės mokinių pasiekia pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo pagrindinį pasiekimų lygį (jis vertinamas dešimtoje klasėje). Ir paaiškėja, kad vienose savivaldybėse daugiau nei du trečdaliai mokinių pasiekia pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo pagrindinį pasiekimų lygį (Vilniaus m., Šiaulių m., Klaipėdos m., Kauno m., Panevėžio m., Palangoje, Visagine, Lazdijuose ir Marijampolėje), o kai kuriose savivaldybėse ir 45 proc. – didelis iššūkis, o tai 20 proc. mažiau nei anksčiau minėtose savivaldybėse. Ypač liūdnas vaizdas šiuo klausimu yra Kretingos r., Švenčionių r. ir Pagėgių savivaldybėse.
O jau žvelgiant į kai kurių savivaldybių skaičius, tiksliau, nulius, liudijančius, kiek olimpiadų prizininkų jose tenka 10 tūkst. mokinių, apskritai norisi verkti. Nes reikšmingoje dalyje savivaldybių olimpiadų prizininkų apskritai nebeparengiama (Lazdijų r., Raseinių r., Kupiškio r., Molėtų r., Rokiškio r., Širvintų r., Varėnos r., Zarasų r., Neringoje, Kazlų Rūdoje, Pagėgiuose, Rietave ir Kalvarijoje). Galingai pagal šį parametrą atrodo tik Palangos ir Jonavos r. savivaldybės.
O juk vėliau šie parametrai, taip pat ir brandos egzaminų išlaikymo rezultatai turi didelės įtakos tolesnei vaiko / jaunuolio ateičiai: kur jis stoja, kur įstoja ir ar gauna nemokamą studijų vietą. Ir galima pastebėti, kad vienų savivaldybių abiturientai turi kur kas geresnes startines pozicijas nei kitų. Štai Alytaus m., Pasvalio r., Jurbarko r., Molėtų r., Radviliškio r. ir Pakruojo r. daugiau nei po 60 proc. abiturientų aukštosiose mokyklose gauna nemokamas studijų vietas. Bet yra savivaldybių, kur į nemokamas vietas patenka mažiau nei po 45 proc. abiturientų (Neringos, Šilutės r., Trakų r., Vilniaus r., Kelmės r., Širvintų r., bei Šalčininkų r.).
Negana to, didelė dalis kai kurių savivaldybių jaunuolių, nors ir įstoja į aukštąsias mokyklas, vėliau, pirmame ir antrame kursuose, studijas meta. Tai liudija, kad arba jie nemoka mokytis, arba kad nepaveža didesnio mokslo krūvio, arba kad įstojo į sau visai nepatinkančią ar netinkančią specialybę (o tai liudija žemą ugdymo karjerai lygį toje savivaldybėje). Taigi dažniausiai studijas pirmame ir antrame kursuose meta jaunuoliai, mokęsi Vilniaus r., Trakų r., Ignalinos r., Elektrėnų ir Neringos gimnazijose (daugiau nei po 27 proc.). Silpną ar visai leisgyvį profesinį orientavimą ir ugdymą karjerai liudija ir profesijos, į kurias stoja daugiausia įvairių savivaldybių abiturientų. Iš kai kurių savivaldybių net pusė visų abiturientų sustoja į socialinių mokslų studijų programas, nors šių specialistų ir taip parengta dešimtmečiui į priekį.
Toks išsisluoksniavimas, tokie skirtumai tarp savivaldybių švietimo srityje labai nenaudingas atskirų regionų gyventojams. Kuo šeima kalta, kad gyvena nusmurgusioje savivaldybėje, kur niekam nerūpi mokymo institucijų paslaugų kokybė, kur mokyklų vadovams svarbiau įdarbinti savo giminaičius ar pažįstamus, o ne profesionalus, kurie galbūt vaikus įkvėptų ir ko nors išmokytų?
O to pasekmės tikrai tragiškos: vien todėl, kad gyvena atsilikusioje savivaldybėje, kurioje vaikai neparengiami nei gyvenimui, nei egzaminams, jaunuoliai negali konkuruoti su stipriųjų savivaldybių bendraamžiais, taip pat negali įstoti į geriausius universitetus ir į norimas specialybes.
Patys jaunuoliai čia mažai ką gali pakeisti, nebent ima savarankiškai daugiau mokytis. Jų tėvams taip pat nelengva, nes išeičių nedaug: samdyti korepetitorius, su vaikais papildomai dirbti patiems arba ieškoti geriausios mokyklos savivaldybėje ir į ją vežioti. Ir tokių atvejų Lietuvoje jau tūkstančiai.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės