Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Tėvai dažnai pamiršta, kad žodžiai pamoko, o pavyzdžiai patraukia

11.17 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Daugybė tėvų linkę manyti, kad esminę įtaką jų vaiko pasiekimams daro mokykla ir mokytojai, tačiau jie klysta. Didžiulę reikšmę turi ir jie patys: jų išsilavinimas, darbas, pastangos, elgesys, pažiūros, namuose sukurta atmosfera ir aplinka. Kai kam bus sunku patikėti, bet didžiulę įtaką vaiko pasiekimams turi netgi tai, kiek namuose yra knygų, muzikos instrumentų arba tai, skaitė namiškiai vaikui pasakas vaikystėje ar ne. Pasak Nacionalinės švietimo agentūros Tyrimų skyriaus vedėjo Prano Gudyno, nustatyta, kad mokinių, kuriems tėvai vaikystėje skaitė knygas, pasiekimai reikšmingai aukštesni nei tų, kuriems neskaitė. O skirtumai tarp vaikų pasiekimų, kurių namuose tėra mažiau nei 10 knygų, ir tų, kurių namuose daugiau nei 200 knygų, tiesiog stulbinami.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus patarėjos Ritos Dukynaitės teigimu, net ir pats tėvų išsimokslinimas, išsilavinimas turi didžiulės įtakos jų vaikų pasiekimams ir pažangai (neretai aukštąjį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai žemo išsilavinimo tėvų bendraamžius vaikus lenkia net dvejais metais). Lygiai taip pat svarbi ir socialinė, ekonominė ir kultūrinė tėvų padėtis, na ir tėvų elgesio su vaikais stilius.

Netgi tai, ar vaikas gyvena su abiem tėvais, ar su vienu, ar dirba jo tėvai, ar nedirba, labai stipriai veikia jo elgesį, motyvaciją ir pasiekimus (visą dieną dirbančių tėvų vaikų pasiekimai gerokai aukštesni nei nedirbančių tėvų atžalų). Sunku patikėti, bet pasirodo, jeigu tėvai dirba mėgstamą darbą pagal įgytą specialybę, tai jų vaikams mokykloje sekasi geriau nei tiems, kurių tėvai dirba nemėgstamą ir dar nekvalifikuotą darbą. Įtakos turi netgi tėvų darbo vieta: jeigu tėvai dirba Lietuvoje, tai jų vaikų pasiekimai aukštesni nei tų, kurių tėvai uždarbiauja emigracijoje.

„Dar didesnės įtakos turi tėvų požiūris į mokyklą, jų iniciatyvumas ir bendradarbiavimas su mokyklos administracija bei mokytojais. Jeigu tėvų įsitraukimas į vaiko ugdymą minimalus, jeigu jie nesidomi nei vaiko elgesiu mokykloje, nei jo pastangomis, nei pažanga, jeigu jie tik kelia reikalavimus mokytojams, jeigu jie apskritai mažai žino, kas vyksta mokykloje, tai nekeista, kad vaiko pasiekimai atsilieka nuo bendraamžių“, – kalba R. Dukynaitė. Dar blogiau, kai tėvai neigiamai apkalbinėja mokytojus ir mokyklų vadovus. Jie tikriausiai nepagalvoja, kad tokiu elgesiu griauna vaikų pagarbą visiems suaugusiesiems, taip pat ir sau patiems. Kaip tik todėl dauguma tėvų savo vaikams nebėra autoritetai.

Gali susidaryti įspūdis: na gerai, suprantu, tėvų ir aplinkos indėlis į vaiko pasiekimus milžiniškas, tačiau kai ko jau nebepakeisiu, arba tai gali užtrukti labai ilgai. „Tačiau daug ką galima pakoreguoti ir gana greitai, – primena P. Gudynas. – Siūlyčiau vadovautis sena išmintimi, kad žodžiai pamoko, o pavyzdžiai patraukia. Taigi ir patys tėvai turėtų elgtis taip, kaip norėtų, kad vaikai elgtųsi, ir patys kalbėti taip, kaip norėtų, kad vaikai kalbėtų, ir kitus garsiai vertinti taip, kaip norėtų, kad vaikai juos vertintų.“

Juk iš tikro keistai atrodo tėvas, kuris liepia pradinukui skaityti knygas, nors pats paskutinę knygą skaitė prieš 8 metus. Ir visai kitaip atrodo to prašantys tėvai, kurie patys kas vakarą skaito knygas. Lygiai taip pat kaip diena ir naktis skiriasi tėvai, kurie savo vaikus mokytis bando priversti įsakymais, kritika ir bausmėmis, ir tie, kurie to paties siekia tiesiog patys lavindamiesi ir mokydamiesi visą gyvenimą.

„Jei šeimoje nusistovėjusi mokymosi kultūra, juk ir vaikams tai persiduos, jiems tikrai ateis supratimas, kad mokytis labai svarbu. Arba jeigu tėvai smalsūs, kritiškai mąstantys ir linkstantys į inovatyvumą, tai ir vaikai bus panašūs, – įsitikinęs P. Gudynas. – Bet lygiai taip pat persiduoda ir blogosios savybės bei nuostatos.“ Taigi jei tėvai jau dešimtmetį nedirba ir gyvena iš pašalpų arba viską daro abejingai, sunku tikėtis, kad jų vaikai bus entuziastingi, iniciatyvūs ir labai motyvuoti.

Čia galima pastebėti netgi tam tikrą paradoksą: tarpukariu tikrai daug tėvų buvo neišsilavinę ir gyveno gana skurdžiai, tačiau savo vaikams stengėsi įdiegti tinkamas nuostatas bei vertybes ir iš paskutiniųjų spaudėsi, kad vaikus išmokslintų ir parodytų, jog mokslai leidžia kilti gyvenimo kokybės laiptais. O štai dabartiniais laikais neišsilavinę tėvai elgiasi jau visiškai kitaip: jie ir savo atžalas įtikina, kad gyventi iš pašalpų labai išmintinga, apgaudinėti valstybę – labai kieta ir, apskritai, kad tik kvailys myli darbą, o darbas – kvailį, tad visiškai nekeista, jog ir jų vaikai mokykloje ypač nemotyvuoti ir nieko nebenori. O jų pasiekimai – žemiau grindjuosčių. Ir čia jau niekas nebepadės: nei tobula švietimo sistema, nei pažangūs mokyklų direktoriai, nei įkvepiantys mokytojai.

Taigi būtent tėvams tenka didžiausia atsakomybė vaikams diegiant teisingas nuostatas. Ne mažiau svarbi tėvų misija – įskiepyti savo atžaloms smalsumą ir užgniaužti abejingumą. Dažnai tėvai atšauna, kad tai neįmanoma. Tačiau iš tikro viskas įmanoma. Pats paprasčiausias būdas – vaiką nuo mažumės visur vestis ir vežtis kartu su savimi. Ir retkarčiais pagalvoti, o ko norėčiau pats, jei būčiau vaikas.

Ką dar pozityvaus gali nuveikti tėvai dėl savo vaikų? Jie tikrai jiems duos daug naudos, jeigu leis reguliariai dalyvauti susitikimuose su savo draugais, bendradarbiais, kaimynais ar giminaičiais. Neretai, formuojant vertybių ašį, tėvų draugai gali nuveikti netgi daugiau nei patys tėvai. O jei tie draugai išsilavinę, inteligentiški, autoritetingi ir palaikantys, jie gali stipriai pakeisti vaiko gyvenimą teigiama linkme.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai