Švietimo sektoriuje už finansinius pažeidimus niekas negresia
Mūsų šalyje galima pastebėti keistą paradoksą – finansavimas švietimui auga, bet pasiekimai ir rezultatai negerėja.
Nuo 2012 m. finansavimas Lietuvos švietimui nuosekliai kyla: 2012 m. valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos švietimui sudarė 1,705 mlrd. eurų, 2018 m. – 2 mlrd. eurų, o pernai – kone 2,4 mlrd. eurų. Tikrai didelė dalis švietimui atriekta ir iš Europos Sąjungos finansinės paramos pyrago.
Švietimo bendruomenė skelbia, kad Lietuva lėšų švietimui skiria akivaizdžiai per mažai ir finansavimą reikėtų skubiai didinti. Dalis politinių partijų tai išgirdo ir pernai prieš Seimo rinkimus ėmė žadėti sieksiančios, kad finansavimas švietimui padidėtų iki 6 proc. nuo BVP (dabar švietimui tenka 5,2 proc. BVP).
Tačiau, regis, toks tikslas pats savaime yra ydingas, nes neaišku, kodėl 6 proc., o ne 8 ar 10 proc. nuo BVP. Svaičioti juk nesunku. Bet juk ne nuo milijonų ir milijardų viskas priklauso, o nuo to, kaip ir kur jie panaudojami. Ar pinigai panaudojami efektyviai, racionaliai ir ar pasiekiamas norimas rezultatas. Galima švietimui skirti nors ir 5 milijardus eurų, bet jeigu jie tebus įsisavinami tų, kurie stovi arčiausiai pinigų skirstymo kranelių, didelė tikimybė, kad kokybiškai mūsų švietimo sistema nepasikeistų, ir mes toliau piktintumės jos trūkumais.
Kodėl tokios išvados? Todėl, kad jas leidžia daryti pastarųjų 20 metų šalies patirtis. Pavyzdžiui, tikrai nenormaliai atrodo toks faktas: finansavimas švietimui Lietuvoje vis augo, o mokinių pasiekimai ne tik negerėjo, bet netgi prastėjo. Taigi mes vis užmirštame esminį ir galutinį tikslą – dėl ko finansavimas apskritai didinamas. Arba kitas faktas: kasmet maždaug po 200 mln. eurų buvo skiriama vadinamiesiems minkštiesiems švietimo projektams, taigi per 10 metų – 2 mlrd. eurų. Gal kas galėtų apibendrinti šių pinigų panaudojimo rezultatus? Galėtų, bet nenori, nes tie pinigai kaip vanduo dykumoje – susigėrė į smėlį, ir tiek žinių.
Arba kitas neatitikimas: žvelgiat į duomenis, kiek lėšų nuo BVP mūsų valstybė skiria švietimui, matyti, kad jų skiriame tikrai daug, daugiau nei ES šalių vidurkis, bet pagal mokytojų atlyginimus Europos Sąjungoje esame priešpaskutiniai nuo galo: lenkiame tik Rumuniją.
Taigi stipriai nesueina galai arba švietimui skiriamų lėšų paskirstymas yra neadekvatus, neefektyvus ir daug pinigų plaukia pro šoną. „Aišku tai, kad pinigų yra, bet jie netinkamai panaudojami, o jų paskirstymo proporcijos – ydingos“, – įsitikinęs visuomenininkas Šarūnas Bagdonas.
Tiesą sakant, mes nuolat atsiduriame prie suskilusios geldos, raukomės ir stebimės, kodėl kitoms valstybėms pavyksta pasiekti proveržį švietimo srityje, o mums ne. Betgi ko siekia estai, suomiai ar danai, labai aišku, o ko siekiame mes – net labai neaišku. „Švietimo srityje einame į visas puses“, – labai taikliai komentuoja Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento vyriausioji patarėja Lina Balėnaitė.
Beje, tos pačios Valstybės kontrolės ir kitų institucijų auditoriai, o ir Specialiųjų tyrimų tarnyba yra atlikę kalnus tyrimų apie lėšų panaudojimą švietimo sektoriuje. Ir skaitant jų išvadas apima didžiulis liūdesys, o dažnai ir neviltis. Daugeliui jų tinka kodinis pavadinimas „neefektyvus lėšų panaudojimas“, o kalbant tiesiai, paprasčiausias pinigų taškymas.
Štai keletas išvadų iš naujausių Valstybės kontrolės auditų: „Nuo 2006 m. mokymo išlaidos išaugo net 53 proc., bet mokymosi rezultatai negerėja. Remiantis EBPO vertinimu, pagal mokinių pasiekimus laikomės žemiau vidurkio.“ Arba dar viena: „Auditas parodė, kad, pertvarkant mokyklų tinklą, mokinių ugdymo rezultatai negerėja. Dėl demografinių procesų mažėjant mokinių skaičiui, klasės nesukomplektuojamos ir yra jungiamos. Didelis mokyklų tinklas lemia, kad mokytojai dirba keliose mokyklose pustuštėse klasėse ir nemotyvuojami siekti aukštesnių mokinių pasiekimų.“ Ir dar viena: „Auditoriai nustatė, kad 34 proc. tėvų, turinčių mokyklinio amžiaus vaikų, samdė korepetitorius. 28 proc. tėvų nurodė, kad korepetitorių paslaugomis naudojasi dėl nepakankamai aiškiai išdėstomų dalykų mokykloje. Naudojimasis korepetitorių paslaugomis rodo, kad ne visų mokinių ugdymosi poreikiai yra realizuojami.“
Ir tai tik menkutė dalelė iš visų Valstybės kontrolės išvadų ir pastabų.
Kai 2018 m. pabaigoje mokytojai ėmė lipti per Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos langus ir kai iš švietimo ministrės posto buvo pašalinta Jurgita Petrauskienė, laikinasis švietimo ministras Rokas Masiulis Susisiekimo ministerijos auditoriams pavedė atlikti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių institucijų auditą. Šio audito rezultatai vėl pritrenkė ir patvirtino, kad pinigų įsisavinimas švietimo sektoriuje labai dažnai būna savitikslis.
Tiesa, viso audito atomazga tikrai ne tokia, kokios tikėjosi R. Masiulis. Nei kaltininkų, nei nubaustųjų nėra, šešios Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžios institucijos restruktūrizuotos – sujungtos į vieną – ir pasiūlyta užmiršti tą praeitį. Bet toks rezultatas aiškiai signalizuoja, kad švietimo sektoriuje už finansinius pažeidimus niekas negresia, o pinigų švietimui „įsisavinimas“ ne tik kad nebaudžiamas, bet netgi įkvepiantis, nes liudija tai darančiųjų apsukrumą.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės