Švietime pasiteisina kuo didesnė įvairovė
Vilniaus Pilaitės mikrorajono bendruomenė, prieš penkiolika metų kovojusi su tuomečio mero Artūro Zuoko golfo laukų idėja, šių metų rudenį pakilo į naują kovą.
Tik šįkart pilaitiškiai nebėra tokie vieningi.
Vieni remia Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pažadą kada nors po keletos, o gal ir keliolikos metų pastatyti Pilaitėje naują savivaldybės mokyklą; kiti - renka parašus, kad mokyklą (šalia statomos naujos Bažnyčios) statytų Vilniaus arkivyskupija.
Svarbu tai, kad katalikiška mokykla būtų įrengta ir atidaryta jau kitą rugsėjį. Ir tai miesto biudžetui nieko nekainuotų. Mokyklą iš savo lėšų pastatytų Bažnyčia.
Aplinkinės Pilaitės mokyklos, beje, remia bet kokios naujos mokyklos statybas kaimynystėje, nes jau dabar fiziškai nebegali sutalpinti tiek vaikų, kiek jų gyvena Pilaitėje. Šiais metais Pilaitės Martyno Mažvydo progimnazijoje suformuota net dvylika pirmų klasių komplektų. Tiesa, kadangi vietos buvo tik aštuonioms klasėms, kitos keturios glaudžiasi kitose mokyklose. Kitąmet situacija bus dar dramatiškesnė, nes pradinukų bus dar daugiau.
Iš tiesų Pilaitės atvejis parodo miesto galvų negalvojimą apie ateitį. Jau 2011 m., po Statistikos departamento atlikto Visuotinio gyventojų surašymo, buvo akivaizdu, kad mieste formuojasi naujas miestas, nes jau tada Pilaitėje gyveno daugiau nei 20 300 gyventojų. Plėtra stichiška, leidimai statybai išduodami, o apie insfrastruktūrą niekas negalvoja, nes tai jau už “x” mero kadencijos ribos.
Šiandien meras Remigijus Šimašius skėsčioja rankomis, girdi, jis ne kryžiaus, tai yra, ne katalikiškos mokyklos bijąs, o neturįs sklypo mokyklai. Mat sklypas yra vienas, tas pats šalia Bažnyčios. Jei jį atiduos katalikškai mokyklai, neliks vietos kada nors statysimai savivaldybės mokyklai.
O tada – geriausia nieko nedaryti.
O kur dar į visą garsų kokofoniją įsipinantys tiek dalies siauražvilgsnių ateistų, tiek ir dalies fobijomis apniktų krikščionių balsai. Vieni bijo, girdi Dešimt dievo įsakymų, kurių šiaip jau pravartu laikytis ir bedieviams, perkeis jų vaikus.
Kiti vapa, girdi, kaip galima steigti katalikšką mokyklą jeigu jau ir dabar esančioms krikščioniškoms mokykloms stinga tikinčių mokytojų, o ir nėra tiek tikinčių šeimų.
Tiesa, niekas nekalba apie tai, kad, tarkime, į mokyklų reitinguose vieną aukščiausiai esančių Vilniaus jėzuitų gimnaziją stoja ir mokosi geriausiu atveju gal tik pusė tikinčių šeimų vaikų. O gal ir dar mažiau, nes bent jau gimnazijos tėvų rekolekcijose, kurios yra neprivalomos, susirenka vos pora dešimčių tėvų. Kiti kultūringai paaiškina, girdi jie dar tik ieškantys. Aišku pirmiausiai ieškantys aukštos akademinės kokybės, nes katalikiškos mokyklos visame pasaulyje garsėja gebėjimu derinti akademiškumą su vertybėmis. Lietuvoje, tiesa, nėra taip paprasta diegti vertybes, bet tai jau kita tema.
Baigti norėčiau pastebėjimu, kad mums visiems: tiek miesto galvai, tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems reikėtų daugiau galvoti ne tik apie save, tai yra, apie savo kadenciją ar apie savo vaiką, kokioje mokykloje ir kur jis mokysis, o ir apie savo anūkus, tai yra, turėti strategiją, matyti perspektyvą. Iš tiesų kuo bus didesnė mokyklų įvairovė: savivaldybės, privačių, sekuliarių, krikščioniškų, tuo tikėtina gerės ir ugdymo kokybė.
Dar daugiau kolegos iš žurnalo “Reitingai” jau kuris laikas kelia mintį, kad ir Lietuvoje reikėtų kalbėti apie alternatyvų, tai yra, namų mokymą (ne tik neįgaliems, o ir sveikiems vaikams), kaip tai yra kai kuriose Vakarų šalyse. Tarkime, Jungtinėse Amerikos valstijose bene 5 mln. vaikų mokosi namuose.
Kodėl apie tai kalbame? Todėl, kad viena vertus, de facto jau seniai tai vyksta. Tūkstančiai vaikų po mokyklos eina į kitą mokyklą – pas legalius ir nelegalius repetitorius. Dalis jų, beje, tų pačių valstybinių bendrojo ugdymo mokyklų mokytojai, kurie kažkodėl per pamoką neišdėsto medžiagos taip, kad dauguma ją suprastų, bet už papildomą atlygį – maloniai prašom. Ir kol neatsiras rimtos konkurencijos valstybinėms mokykloms, tol šitos upės neužtvenksime. O mūsų mokiniai dėl "dvigubų mokyklų", kaip rodo Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkų fundamentalus tyrimas, ir toliau temps vergų dalią. Juk jie mokosi net nebe 6 ir ne 8 val., o po 12-16 val. per parą. Dėl to jie yra vieni nelaimingiausių vaikų pasaulyje, kurie tyčiojasi vieni iš kitų, nes yra nuvargę, neišsimiegoję. O būdai, kuriais jie malšina mūsų, suaugusiųjų nenorą matyti realios situacijos yra: raminamieji, alkoholis, narkotikai.
Tai gal tiesiog prasikrapštykime akis ir didinkime įvairių galimybių pasiūlą.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės