Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Šiuo metu turime puikias sąlygas protų jaukimui

2021-03-23, Antradienis 06:50
Gintaras Sarafinas

Panašu, kad šiais laikais mes pasiekėme aukščiausią pliuralizmo lygmenį. Teoriškai tai tikrai šauni sistema, nes joje kiekvienas žmogus gali turėti savo nuomonę ir laisvai ją reikšti. Be to, visi įvairių interesų turintys piliečiai gali laisvai organizuotis ir konkuruoti tarpusavyje dėl įtakos valdžiai. Vyriausybė savo ruožtu pliuralizmo sąlygomis yra atvira įvairių grupių poveikiui, bet savo nuožiūra sprendžia, kiek ir į kokių grupių spaudimą atsižvelgti. Ji nuolat stengiasi išlaikyti pusiausvyrą ir rinktis iš įvairių konkuruojančių grupių siūlomų sprendimų variantų. Pliuralizmo sąlygomis kiekviena interesų grupė gali kliautis tik savo turimomis poveikio priemonėmis, nes nė viena jų neturi privilegijuotos padėties. Taigi taip viskas atrodo teoriškai. Tačiau praktiškai daug amžių pliuralizmas buvo gana selektyvus ir į daugybės žmonių ir net interesų grupių nuomonę niekas nekreipdavo dėmesio. Išskyrus, žinoma, per rinkimus. Ir net XX amžiuje daugybė žmonių galėjo drąsiai reikšti savo mintis ir nuomones savo virtuvėje prie stalo, kiek drąsesni - turguje ar viešuosiuose tualetuose ant sienų, bet valdžios ausų tai dažniausiai nepasiekdavo ir netgi į žiniasklaidą nepatekdavo. Apskritai gana daug interesų grupių savo vaizdo to meto žiniasklaidoje neatpažindavo ir net nepažindavo.

Tačiau internetas, socialiniai tinklai ir galimybė rašyti savo nuomonę prie bet ko, viską esmingai pakeitė. Dabar Lietuvoje visi turi maksimalią saviraiškos laisvę. Ir kas galėjo pagalvoti, kad kai to pasieksime, paaiškės, kad tai turi ne tik daug privalumų, bet ir labai daug trūkumų.

Taigi, šiandien visi drąsiai, dažnai ir visais klausimais reiškia savo nuomonę. Nesvarbu, išmano, neišmano, bet kalba, o dar dažniau rėkia ir piktinasi.

Ir visais klausimais: vieni skelbia, kad kavą gerti sveika, kiti įrodinėja, kad nesveika, vieni ragina gerti visokius papildus ir vitaminus, kiti užtikrinti, kad tai nesąmonė, vieni tvirtina, kad kaukes dėvėti reikia, kiti – kad nereikia, vieni akcentuoja, kad prandinukus per karantiną į mokyklas leisti reikia, kiti – kad draudžiama, vieni aiškina, kad skiepai yra žmonijos išgelbėjimas, kiti – kad tai žmonijos pražūtis. Vieni neabejoja, kad kavines atidaryti reikia jau rytoj, o kiti reikalauja jų neatidaryti dar tris mėnesius.

Galima sakyti, na ir kas, tegul šneka, juk netrukdo. Bet ar pastebėjote, kad mums vis sunkiau sekasi sutarti, priimti reikalingus sprendimus, na ir daugėja stiprokai sujauktų protų, o valdžioje – daug pasimetimo. Nes vadovaujamasi nebe mokslu, nebe argumentais, o kas garsiau ir aštriau rėkia. Mokslininkų vertinimai ir išvados vis dažniau atsiduria paraštėse.

Tad ką turime šiandien? Panagrinėkime mokyklas. Taigi, dažnoje mokykloje pusė tėvų sako, kad savo vaikus leis mokytis įprastu būdu, kita pusė sako, kad neleis, pusė mokytojų sako, kad dirbs konktaktiniu būdu, kita pusė – kad nedirbs. Vieni aiškina, kad skiepysis, kiti užtikrina, jog - tikrai ne. Vieni sutinka testuotis, kiti – jokiais būdais. Ir nei mokyklų vadovai, nei merai nebesupranta, kaip elgtis. Ir tokių nesupratimų, įsiaudrinusių žmonių galima pastebėti daugelyje sričių.

Panašu, kad Lietuvoje pliuralizmas labai dažnai išvirsta į pliurpalizmą. Ir ypač neramina, kad tai ima jaukti protus ne tik elementariais klausimais, bet ir svarbiais vertybiniais, netgi pamatiniais klausimais. Pavyzdžiui, apie šeimą, apie mamą ir tėtį, apie vaikų auklėjimą, apie prasmę, apie nuodėmę, apie bet ką. Tiesą sakant, nebelieka nieko švento. Nes vieni linksta į tradicinę šeimą, kurią sudaro moteris ir vyras, o kiti aiškina, kad šeimą gali sudaryti bet kas. Vieni skelbia, kad mes turėtume dėkoti Dievui už tai, kad jis mus sukūrė ir gyventi taip, kad artėtume link amžinojo gyvenimo, o kiti atšauna, kad Dievo nėra, nes jis mums nepasirodė. Ir taip be pabaigos.

Blogiausia, kad dažniausia nugali ne argumentai, ne patirtis, ne įrodymai, o rėkimas ir tamsumas. Na ir visur tiesiog tvyro didelis nesusikalbėjimas, neapibrėžtumas bei santarvės trūkumas. Ir pabaigos visam tam nematyti. Bet jeigu ir toliau važiuosime tokio skaldymosi kryptimi, galiausiai akligatvyje atsitrenksime į sieną.

Arba bus kaip toje lietuvių liaudies pasakoje apie Strakalą ir Makalą. Šie kaimynai taip pat gyveno maksimalaus pliuralizmo sąlygomis, tačiau tai išnaudojo amžinam ginčijimuisi, riejimuisi ir gyrimuisi. Ir atomazga, beje, buvusi liūdnoka.

Pavasarį žaibas uždegė Strakalo daržinę, o nuo daržinės ugnis persimetė į Makalo svirną. Kaimynai išbėgo ugnies gesinti ir būtų užgesinę, tačiau ėmė ginčytis: Makalas spyrėsi, kad žaibo ugnį reikia gesinti raugintu pienu, o Strakalas, kad geriausia gesinti smėliu. Besiginčijant ugnis išsiplėtė ir nušlavė kaimynų trobesius. Netekę pastogės, Strakalas su Makalu pasisiūdino didelius krepšius ir išėjo elgetauti. Ir šiandien abu tebevaikščioja, vis toki pagyrūnai ir ožiai.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai