Paskambinkite į studiją

Kraunasi...

Profesinėse mokyklose mokinių skaičių bus bandoma kompensuoti per žiemos priėmimą

12.03 Pirmadienis 06:45
Gintaras Sarafinas

Pastarieji penkeri metai Lietuvos profesinėms mokykloms atnešė išties daug permainų. Visų pirma, šis sektorius gavo ypač daug Europos Sąjungos finansinės paramos: už kone 200 milijonų eurų daugiau nei 40 sektorinių praktinio mokymo centrų buvo aprūpinti pačia moderniausia įranga, visų antra, buvo iš esmės pakeista pati stojimo į profesines mokyklas tvarka, visų trečia, prastėjant demografinėms tendencijoms ir mažėjant jaunuolių skaičiui, profesinėms mokykloms pasiūlyta daug įrankių, padedančių išlikti ir net stiprėti.

Tiesa, tai labiau deklaratyvūs pokyčiai, bet kadangi laiko praėjo jau nemažai, tai galima įvertinti ir realius rezultatus. O jie, pasirodo, gana skirtingi: yra tiek pliusų, tiek minusų.

Pradžioje derėtų aptarti privalumus. Iš tiesų šiandien daugiau nei pusė profesinių mokyklų atrodo tikrai vakarietiškai ir visiškai kitaip nei prieš 15 metų, infrastruktūra ir technologijos jose pačios naujausios ir labai svarbu, kad vaikai mokydamiesi jas naudoja. Svarbu ir tai, kad profesinėse mokyklose stipriai pasikeitė pačios mokymo programos, atsirado naujų, modernių, šiuolaikiškų. Be to, profesinėms mokykloms nebeleidžiama rengti tik tų profesijų atstovų, kuriuos jos nori rengti ir kuriuos rengė dešimtmečiais; dabar reikalaujama atsižvelgti į rinkos ir darbdavių poreikius. Ir tai sveika tendencija. Tiesą sakant, darbdavių vertinimu, profesinių mokyklų parengti specialistai dabar išties aukštesnio lygio nei prieš 10–15 metų.

Tikrai šaunu, kad profesinėse mokyklose ženkliai padaugėjo skaidrumo ir sumažėjo korupcijos. Ir tai nulėmė daugiausia tai, kad stojimas į jas, kaip ir į aukštąsias, dabar vyksta per LAMA BPO sistemą. Taigi šiame sektoriuje reikšmingai sumažėjo visokių „mirusių sielų“, manipuliacijų ir pasipinigavimo.

Kita vertus, ir trūkumų dar yra sočiai. Ir šiandien nuvažiavus į kai kurias profesines matyti, kad jos pustuštės: nors dokumentai rodo, kad mokykloje mokosi tarsi ir 800 jaunuolių, bet įprastą dieną joje randi tik 300. Tikriausiai dauguma sutiks, kad pažanga tai tikrai nekvepia. Tai taip pat signalizuoja, jog daugumai Lietuvos profesinių mokyklų niekaip nepavyksta užtikrinti, kad mokiniai bent pakenčiamai lankytų pamokas ir praktinius užsiėmimus.

„Apskritai profesinėse mokyklose aš pastebiu nemažai lengvos stagnacijos apraiškų ir pataikavimo mirštančioms mokykloms, – konstatuoja Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas. – Juk anksčiau buvo aiškinama, kad 42 sektoriniai praktinio mokymo centrai kuriami ir naujausia įranga „apginkluojami“ ne šiaip sau, o tam, kad taptų atraminiais profesinio mokymo taškais. O silpnos, mokinių nebeturinčios mokyklos turėjo tapti arba kitų profesinių centrų filialais, arba apskritai užsidaryti. Tačiau taip neatsitiko.“

Iš tikro ir šiandien Lietuvoje tebeveikia 72 profesinės mokyklos, nors jau kadaise buvo žadama, kad jų liks tik 60. Beje, tos maždaug 20 prastųjų kompromituoja ne tik savo, bet tiesiog visų profesinių mokyklų vardą.

O tai gimdo ir kitas bėdas: nuolat finansuojant leisgyves mokyklas, mažiau resursų sulaukia perspektyvios pažangios mokyklos, be to, dėl išskaidytų pajėgų, mažėjančių krūvių profesinių mokytojams negali didėti algos. „Bet kitaip ir nebus, kol bus tiek daug profesinių mokyklų, – mano S. Besagirskas. – Būtų mažiau, tuomet ir mokytojų reikėtų mažiau. Bet tada jiems būtų galima mokėti gerokai didesnius atlyginimus. Jie turėtų visą krūvį, dirbtų su naujausia įranga, o vaikus į tokias modernias profesines mokyklas ir pas tokius gerus mokytojus būtų galima atvežti geltonaisiais autobusiukais, lygiai taip pat, kaip mokiniai vežiojami ir į bendrojo lavinimo mokyklas. Taip ir lėšų būtų išleidžiama kur kas mažiau, ir efektyvumas būtų nepalyginamai didesnis, ir kokybę vaikai gautų kur kas aukštesnę, ir baigę profesinę mokyklą jie būtų profesionalai, o ne jaunuoliai, teturintys kažkokį pažymėjimą, bet kompiuterines medžio ar metalo apdirbimo stakles matę tik iš tolo.“

Beje, tai nulemia ir prastokus profesinių mokyklų absolventų įsidarbinamumo rodiklius: pasirodo, per pusmetį nuo baigimo įsidarbina tik 56 proc. Lietuvos profesinių mokyklų absolventų ir tik 63 proc. iš tų 56 proc. dirba pagal profesiją.

Tikrai ne prie pliusų, o prie minusų tenka priskirti ir faktą, kad pastaruosius dvejus metus mažėja stojančiųjų ir įstojusiųjų į profesines mokyklas skaičius, nes juk nuolat buvo aiškinama, kad valstybės tikslas – populiarinti profesinį mokymą. Šiemet profesinio mokymo įstaigoms iš viso buvo numatyta skirti 20,1 tūkst. valstybės finansuojamų vietų, bet iš jų 3 tūkst. per vasaros priėmimą liko neužimta. Daugiausia laisvų vietų liko gamybos ir perdirbimo, informacijos ir ryšio technologijų, transporto srityse. Žinoma, mokinių skaičius profesinėse mokyklose kažkiek sumažėjo todėl, kad nebeliko visokių „mirusių sielų“ ir prirašytų giminaičių, tačiau visko šiai aplinkybei „nurašyti“ niekaip neišeina. Panašu, ir pats susidomėjimas profesiniu mokymu taip pat yra sumažėjęs.

„Tačiau mes ieškome išeičių, kaip tą susidomėjimą padidinti, – tvirtina švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Marius Ablačinskas. – Štai šiuo metu vyksta ir iki gruodžio vidurio tęsis pirmą kartą vykdomas žiemos priėmimas į profesines mokyklas.“ Šis priėmimas gali būti ypač naudingas tiems, kurie šiemet baigė mokyklą ir vasarą dar nebuvo apsisprendę, ką veikti toliau, taip pat tiems, kurie įstojo į aukštąją mokyklą ir suprato, kad pasirinktos studijos – ne jiems.

Svarstantieji apie stojimą ypač kviečiami rinktis darbo rinkoje patrauklias profesijas: inžinerinės pramonės, gamybos ir perdirbimo, statybos ir informacinių technologijų. Kaip rodo analizė, šių specialistų labiausiai trūksta ir šie darbai gerai apmokami.

Iš tiesų šis sprendimas geras, bet iki galo neišbaigtas, tad rezultatai ir vėl gali būti kuklūs. Taip, jau vyksta žieminis priėmimas, tačiau viskas nuspręsta visai ką tik, be to, ši naujovė nebuvo plačiai pristatyta visuomenei, neskirta ir lėšų, kad mokyklos galėtų pristatyti savo siūlomas profesijas, galimybes ir sąlygas. Taigi viskas vyksta tiesiog stichiškai, savaime arba dėl pačių profesinių mokyklų entuziazmo.

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai