Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Paradoksas: kuo mažiau mokinių klasėje – tuo prastesni jų rezultatai

12.01 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Mokinių ir mokytojų skaičius Lietuvoje mažėja labai skirtingais tempais. Tarkime, mokinių per dvidešimt metų mūsų šalyje sumažėjo nuo 600 tūkst. iki 322 tūkst., o mokytojų – nuo 48,8 tūkst. iki maždaug 30 tūkstančių. Natūralu, kad tuomet ir pagal mokytojui tenkančių mokinių skaičių atrodome keistai. Lietuvoje vienam mokytojui tenka vidutiniškai 10,8 mokinio. Palyginkime: Suomijoje – vidutiniškai 16 vaikų, Vokietijoje – 18, o OECD vidurkis – 13 mokinių.

Atrodytų, na tiek to, galbūt mums ir reikia tiek mokytojų, nes tik taip galime siekti gerų rezultatų. Bet juk rezultatai nėra geri, be to, ir mokyklų efektyvumas menkas, ir šiaip ugdymo kokybė mūsų šalyje kaip tvora: čia yra, čia – tarpas, vėl yra ir vėl – tarpas. Ir, kas keisčiausia ir įdomiausia, kuo mokykloje mokytojui tenka mažiau mokinių, tuo prastesni jų pasiekimai. Nors turėtų būti atvirkščiai: jeigu mokytojas dirba su 3–4 mokiniais, jam tikrai lengviau nei dirbančiam su 30 mokinių. Bet Lietuvoje šis dėsnis negalioja.

Atkreiptinas dėmesys, kad tas mokytojui tenkančių mokinių vidurkis – 10,8 – gana apgaulingas, nes jį stipriai augina Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos duomenys. Jei nevertintume didmiesčių, jis taptų suvis paranormalus – mokytojui vidutiniškai tektų 5–6 mokiniai. Ir, tiesą sakant, turime kone šimtą mokyklų, kur pedagogui tenka mažiau nei po 4 mokinius. Pabrėžiame, kalbame ne apie pavienius atvejus, o apie vidurkius.

Maža to, turime mokyklų, kurias galima vadinti tiesiog asmeninėmis, nes jose darbas kone visiškai individualus ir mokytojui tenka vidutiniškai po 1,7–2 mokinius. Kaip tai atrodo realybėje? Tarkime, Vilniaus rajono Dūkštų pagrindinėje mokykloje 13 mokytojų moko 22 mokinius. Tiesiog nepakartojama. Arba Vilniaus rajono Rakonių pagrindinėje mokykloje 19 mokytojų moko 35 mokinius. Arba Klaipėdos rajono Pašlūžmio mokykloje-daugiafunkciame centre 16 mokytojų dirba su 31 mokiniu. Ir visa tai vyksta XXI amžiuje.

Beje, svarbiausia ne tik kiek mokytojui tenka mokinių (nors tai taip pat svarbu, nes labai brangiai kainuoja), bet ir kaip tie mokiniai išmokomi. Taigi, mažiausiai mokinių mokytojams vidutiniškai tenka pagrindinėse mokyklose, nors šio tipo mokyklų rezultatai Lietuvoje patys prasčiausi. Jeigu mokytojas dirba su 2–4 mokiniais ir visų jų matematikos vidurkis 3,5 balo iš 10, o lietuvių kalbos – 3,9, tai net įdomu ką apie jos egzistenciją mano jos steigėja savivaldybė. O tokių ne viena ir ne dešimt. Paprasčiau tariant, pernelyg daug mokyklų mūsų valstybėje dirba ne dėl mokinių, tiesiog jos tapusios savitikslės.

Daugiausia mokyklų, kur mokytojams tenka itin mažai mokinių, yra tose savivaldybėse, kur labiausiai nesutvarkytas tinklas, tai yra Vilniaus rajone, Šalčininkų rajone ir Šiaulių rajone.

Tiesa, nagrinėjant mokytojui tenkančių mokinių skaičių svarbu aptarti ir dar vieną aspektą – ne tik kiek atskirose mokyklose dirba mokytojų, bet ir kiek tai mokyklai tenka pedagogų etatų. Nes mūsų krašte esama daug keistenybių. Mat šiandien tik ketvirtadalis šalies mokytojų turi po visą pedagogo etatą, o 75 proc. neturi ir dirba 0,25, 0,3, 0,35, 0,5, 0,6 ir kitokiomis etato dalimis. Taigi, žvelgiant iš šalies, atrodo, kad mokykloje labai daug mokytojų, bet dauguma jų dirba nevisu etatu. Vadinasi, jie mokina tik 2–3 dienas per savaitę.

Išnagrinėkime keletą konkrečių pavyzdžių: Anykščių r. Kurklių S. Kairio pagrindinėje mokykloje dirba 18 mokytojų, bet jie bando įsisprausti tik į 6,24 mokyklai tenkančio pedagogo etato (šie apskaičiuojami pagal mokinių skaičių). Vadinasi, vienam mokytojui vidutiniškai tenka 0,347 etato. Dar vienas pavyzdys: Anykščių r. Viešintų pagrindinėje mokykloje-daugiafunkciame centre 19 mokytojų bando įsisprausti į 7,05 etato, tad kiekvienam tenka 0,371 etato. Sočiai tokių atvejų ir kitose savivaldybėse, nes mokyklas, kuriose vienam mokytojui vidutiniškai tenka mažiau nei 0,6 etato, Lietuvoje skaičiuojame šimtais.

Blogiausia, kad tai turi du didžiulius trūkumus: pirma, nemažai tokių švietimo įstaigų mokytojų nėra savo mokyklų patriotai. Juk jeigu jie turi tik 0,3 ar 0,5 etato, vadinasi, tėra pakeleiviai, tik retkarčiais užsukantys į mokyklą, tikėtina, dar kokiomis nors etato dalimis dirbantys ir kitose mokyklose. O jei dirbi trijose įstaigose, visose jautiesi gana svetimas, nutolęs nuo kolektyvo, nuo tradicijų, nebelieka ir priklausymo bendruomenei jausmo. O tada ir darbas vyksta tik puse apsukų, atsiranda abejingumas. O antras trūkumas pedagogams dar skausmingesnis – atlyginimai. Juk aišku, kad jeigu dirbi 0,3 ar 0,5 etato, tai atlyginimas bus varganas. Jis toks ir yra. Visi mokytojai, kurie gauna 400–550 eurų į rankas ir dirba nevisu etatu, dažniausiai turi pusę ar net mažiau etato. Būtent jie yra pikčiausi ir nelaimingiausi. Mokytojai, turintys visą pedagogo etatą, tikrai nesiskundžia nei sistema, nei algomis, jų gyvenimo kokybė gana aukšta.

Kai kas gal ims įrodinėti, kad pati švietimo sistema nulėmė tokias tendencijas, ir mokyklos tiesiog priverstos mokytojams skirti mažiau nei po etatą. Tačiau tai nėra tiesa. Turime ne vieną ir ne penkias mokyklas, kurios viską taip susitvarkė (nes tai iš esmės labiausiai priklauso nuo pačios jų administracijos), kad kiekvienam mokytojui tenka daugiau nei po vieną pedagogo etatą. Taip yra Vilniaus Gabijos gimnazijoje, Kauno J. Basanavičiaus gimnazijoje, Klaipėdos licėjuje ir net specialiojoje Vilniaus Šilo mokykloje. Dar daugiau – dešimtys – mokyklų, kuriose kiekvienam mokytojui tenka po 0,95–0,99 etato. Šios įstaigos nepalyginamai sveikesnės nei tos, kurios mokytojus verčia po du spraustis į vieną etatą.

Pagrindinis pastarųjų mokyklų vadovų argumentas yra toks: mūsų regione didelis nedarbas ir mums geriau, kai daugiau žmonių turi tegul ir po pusę etato, bet gauna pastovias pajamas, nors ir nedideles. Tačiau iš tikro dažnai tai tėra spekuliacijos ir stagnacija. Nes visiems, ypač mokiniams, daug geriau, kai juos moko 30 patenkintų, po tūkstantį eurų uždirbančių mokytojų nei 60 viskuo nusivylusių ir nė po 500 eurų negaunančių pedagogų.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

 

 

Komentarai


Naujausi epizodai