Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Nyksta mokyklos, kurios neranda sau vietos

2021-10-07, Ketvirtadienis 03:00
Gintaras Sarafinas

Pagrindinės mokyklos Lietuvoje atsidūrusios podukros vietoje: visų pirma, mokinių pasiekimai jose žemiausi, visų antra, jose daugiausia jungtinių klasių, visų trečia, jose mažiausiai mokinių, visų ketvirta, jos nyksta sparčiausiai. Tarkime, pradinių mokyklų ir progimnazijų Lietuvoje daugėja, o pagrindinių mokyklų gana sparčiai mažėja: vienos jų tampa pradinėmis, kitos – progimnazijomis, o trečios apskritai uždaromos.

Tiesa, vaizdas Lietuvos savivaldybėse nėra vienalytis: dalyje miestų savivaldybių pagrindinių mokyklų jau nebeliko, kitos savivaldybės išsikėlusios tikslą jas reorganizuoti netrukus, o trečios nieko su šiomis mokyklomis daryti neketina, nes jos esą pasiteisina. Pavyzdžiui, Šiaulių mieste pagrindinių mokyklų jau nebelikę, Mažeikių rajono savivaldybėje jų buvo daug, bet vis mažėja, o planuose numatyta apskritai jas naikinti: esamos taps progimnazijomis arba stipriųjų mokyklų skyriais (skyrių ypatybė ta, kad jie funkcionuoja panašiai kaip ir anksčiau, tik juose nebelieka vadovų, administracijos, be to, dalis mokytojų keletą kartų per savaitę atvyksta iš motininės mokyklos, nes linkstama manyti, kad mokytojams atvažiuoti yra paprasčiau nei kasdien dešimtis vaikų vežioti geltonaisiais autobusiukais).

Na, o trečioji grupė savivaldybių – tai tos, kurios mano, kad pagrindinių mokyklų tipas joms tinka ir didelių revoliucijų čia nenumatyta. Daugiausia tokių savivaldybių Pietų Lietuvoje, taip pat prie tokių galima priskirti ir žiedines savivaldybes. Tiesa, čia savo korekcijų padaro gyvenimas, nes mokinių skaičius mažėja visose šalies savivaldybėse, o regioninėse – ypač, todėl jos priverstos dalį mokyklų uždaryti, o dalį versti skyriais. Kitu atveju savivaldybėms pačioms tenka prisidėti prie mažų mokyklų finansavimo. O kai lėšų ima trūkti, tenka ieškoti išeičių. Ir tai, tegul ir vėliau, bet vis tiek atveda prie mokyklų tinklo tvarkymo.

Šiuo metu 15 savivaldybių iš 60-ies savo mokyklų tinklą jau susitvarkiusios, bet 45 – dar ne. Tiesa, beveik visose jose vyksta didesnių ar mažesnių pokyčių, nes per keletą metų vis tiek ateina supratimas, kad, turint tankų mažų mokyklų tinklą, trūkumų būna gerokai daugiau nei privalumų, o finansiškai tai tiesiog nebepakeliama. Taigi mokyklų, kuriose mokosi mažiau nei po 80 mokinių (o tai dažniausiai ir būna pagrindinės) mažėjo ir mažės.

Žinoma, dauguma pokyčių Lietuvos švietimo sistemoje vyksta evoliucijos būdu, todėl tai labai lėtas ir brangus procesas. Bet, šiaip ar taip, jis vyksta. Savivaldybės, savo mokyklų tinklą susitvarkiusios greitai ir valingai, jau seniausiai užmiršo tas problemas, kuriose kapanojasi lėtosios savivaldybės, ir sutaupė šimtus tūkstančių kitoms sritims taip reikalingų eurų.

Tiesa, ne viskas priklauso vien nuo savivaldybių, didelės įtakos turi ir pati švietimo sąranga. O ji mūsų šalyje stipriai iškrypusi. Nes vizijose ir strategijose viskas atrodė vienaip, o realybėje išsipildė kitaip.

Priminsime, jog kadaise buvo nuspręsta, kad Lietuvoje privalomas bus nebe devynmetis (kaip buvo sovietmečiu), o dešimtmetis mokymas, tai yra iki šešiolikos metų. Ir prie šio fakto buvo pritraukta visa sistema. Kalbant paprastai, ši sistema atrodo taip: pradinė mokykla – ketveri metai, progimnazija – aštuoneri metai, pagrindinė mokykla – dešimt metų, ilgoji gimnazija – dvylika metų ir trumpoji gimnazija – ketveri metai.

Dėl pradinių mokyklų jokių problemų nekilo, kaip ir dėl progimnazijų. Su ilgosiomis gimnazijomis irgi viskas aišku, nes ugdymas jose trunka nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Bet štai tarp pagrindinių mokyklų ir trumpųjų gimnazijų prasidėjo keisti dalykai. Šiaip jau dešimtmetės pagrindinės mokyklos atsirado manant, kad jos visai tiks regionams: padės įgyvendinti privalomą dešimtmetį mokymą ir kuo ilgiau išlaikyti vaikus mokyklose (tai yra po aštuntos klasės jie neišeis į gatvę). Iš pradžių viskas klostėsi visai neblogai – iš tikro sumažėjo gatvėje atsiduriančių jaunuolių, bet vėliau ėmė lįsti minusai. Ir gana gausūs. Kadangi tiek pagrindinės mokyklos, tiek gimnazijos turi ir devintas, ir dešimtas klases, jos ėmė konkuruoti tarpusavyje. Natūralu, kad pagrindinės mokyklose konkurencinę kovą dažniausiai pralaimėdavo ir jose likdavo silpnesni, nemotyvuoti mokiniai. O kai tokių dauguma – mokykloje įsivyrauja nesimokymo kultūra. O ši veikia kaip sniego gniūžtė – mokyklos patrauklumas ir populiarumas ima mažėti, kol ji nusirita iki tiek, kad jai ima rūpėti tik jos pačios egzistencija, o mokinių interesai ir poreikiai atsiduria trečiame plane.

Kalbant su švietimo ekspertais, ėmė ryškėti viena bendra mintis, kad iš dabartinės aklavietės geriausia išeitis būtų, jeigu bendrasis ugdymas veiktų pagal formulę 4 + 4 + 4 (ketveri metai pradinėje mokykloje, ketveri – progimnazijoje ir ketveri – gimnazijoje). Taigi vietos pagrindinėms mokykloms kaip ir nebelieka. Paprasčiau tariant, jos turėtų tapti progimnazijomis ir jose nebeliktų devintų ir dešimtų klasių (daugumoje savivaldybių panašia linkme jau ir judama).

Na, o po aštuntos klasės visi vaikai keliautų į gimnazijas arba į profesines mokyklas. Pagrindinių mokyklų kiekvienoje savivaldybėje reikėtų tik po vieną, tai yra tiems mokiniams, kuriems nei į gimnaziją, nei į profesinę nesinori, bet iki 16 metų mokytis kažkur reikia.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai