Mokyklų Lietuvoje sumažėjo daugiau nei per pusę. Ir toliau mažės
Kadaise, tiesą sakant, net ne taip seniai – prieš nepilną dvidešimtmetį, tai yra 2000-aisiais metais, Lietuvos mokyklose mokėsi daugiau nei 600 tūkstančių mokinių. Jeigu tiksliai – tai 604 tūkstančiai. O štai pernai į mokyklas tevaikščiojo jau tik 326 tūkstančiai. Šiemet dar mažiau – 322 tūkstančiai.
Anksčiau demografai skelbė, kad mažiausiai vaikų gimė 2002-aisiais metais, o paskui vaikų skaičius mūsų šalyje ėmė šiek tiek didėti. Taigi nuotaikos tapo pozityvesnės. Juk teoriškai mokyklose vaikų lyg ir turėjo pradėti daugėti. Bent po nežymiai. Gerai, gal dar ne šiemet, bet kitąmet tai jau tikrai, nes kai mokyklas baigs tie, kurių gimė mažiausiai, bent teoriškai mokinių juk turėtų padaugėti. Nes vaikų juk gimė daugiau. Taigi, politikai ir vizionieriai ėmė braižyti planus, kaip šalyje sukurti optimalų mokyklų tinklą, kaip nustatyti optimalų mokytojų skaičių, kaip paskirstyti resursus.
Tačiau, panašu, kad planus teks keisti. Nes šiandien demografai jau nebekalba apie stabilumą. Esą mokinių skaičius Lietuvoje ir toliau mažės mažiausiai po procentą kasmet – tai yra mažiausiai po tris tūksntančius. O kai kuriose savivaldybėse tas mažėjimas bus išties dramatiškas. Ir panašu, kad dar nesulaukus 2030-ųjų turėsime regionų, kuriuose visoje savivaldybėje veiks tik po vieną mokyklą.
Kodėl taip teigiu? Todėl, kad taip sufleruoja skaičiai ir tendencijos. Priminsiu, kad prieš dvidešimt metų visoje Lietuvoje veikė 2386 bendrojo lavinimo mokyklos. O dabar jų telikę 1089-ios. Taigi daugiau nei dvigubai mažiau. Tiesą sakant, dar visai neseniai jų buvo 1200-ai. Tačiau net ir taip sparčiai artėjant prie psichologinės ribos, kai šalyje nebeliks nei tūkstančio mokyklų, net ir skaudant širdžiai dėl tuštėjančių regionų, niekaip neišeina nei pačiam guostis, nei kitų guosti, kad mokyklų uždarymas Lietuvoje sustos. Nes šiuo metu Lietuvoje tik maždaug 600 mokyklų yra pakenčiamo dydžio, o visos kitos – mažos. Net labai mažos. Turime 250 mokyklų, kuriose mokinių skaičius nesiekia šimto. Turime net tokių mokyklų, kur ne klasėje, o visoje mokyklose mokosi 5 ar 7 mokiniai. Bet jų skaičius ir toliau mažėja. Juk 2017 m. rudenį į pirmą klasę atėjo 29700 vaikų, o pernai rudenį – jau 1040 vaikų mažiau.
Suprantu, kaip kaimui ar gyvenvietei skaudu, kai uždaroma jų mokykla, tačiau mūsų valstybė nėra pajėgi išlaikyti mokyklų, kuriose mokosi mažiau nei po 50 mokinių. Tiesą sakant, jų išlaikymas būtų netgi nelogiškas, o neretai ir žalingas, nes daugumoje mažų mokyklėlių vaikams suteikiamos prastos startinės pozicijos. Ir kur kas geriau kuo daugiau vaikų tiesiog vežioti į stipriausias to regiono, tos savivaldybės mokyklas.
Lygiai taip pat niūrios tendencijos įsivyrauja ir profesiniame bei aukštajame moksle. Čia taip pat viskas traukiasi. Kadaise studentų skaičius Lietuvos universitetuose ir kolegijose buvo priartėjęs prie 200 tūkstančių, o dabar jų tik kiek daugiau nei šimtas tūkstančių. Ir tiesą sakant, Lietuvos aukštosios mokyklos dabar išgyvena dar didesnius iššūkius ar net išgyvenimo dilemas nei bendrojo lavinimo mokyklos. Nes jeigu bendrojo lavinimo mokyklose mokinių skaičius mažėja po 1-2 procemtus kasmet, tai aukštosiose mokyklose – po 5-12 proc.
O tai, savaime suprantama, atsiliepia tiek mokytojams, tiek ir dėstytojams. Nors teoriškai algos jiems lyg ir didėja, tačiau krūviai dėl mažėjančio mokinių ir studentų skaičiaus mažėja. Tarkime šiuo metu 35 tūkstančiai Lietuvos mokyklose dirbančių mokytojų bando įsisprausti į kiek mažiau nei 29 tūkst. mokytojų etatų. Tai reiškia, kad daug mokytojų dirba nepilnu etatu, o tai reiškia ir mažesnius atlyginimus.
Be to, pernai 900 mokytojų arba apskritai neteko darbo, arba savo noru išėjo iš darbo.
Ir blogiausia, kad iki 2050-ųjų metų nei viena tarptautinė institucija neprognozuoja, kad demografinės tendencijos Lietuvoje imtų gerėti.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės