Mokykloms kone mada tapo girtis individualizuotu mokymu. Tačiau realybėje tuo nekvepia
Dalis Lietuvos mokyklų, norėdamos atkreipti į save dėmesį, skelbiasi siūlančios individualizuotą mokymą. Kai kur tai dar vadinama personalizuotu ar asmeniškai pritaikytu ugdymu. Iš tiesų tai skamba gana patraukliai, todėl Lietuva net valstybiniu lygmeniu nusprendė, kad tai turėtų būti visų ar bent jau daugumos mokyklų siekiamybė.
Judėjimas šia kryptimi prasidėjo maždaug prieš 15 metų ir ilgainiui tai tapo kone mada. Daugybė mūsų šalies mokyklų į įvairiausius savo dokumentus, pradedant planais ir baigiant vadovų ataskaitomis, prirašė, kad jose vykdomas mokinių individualių poreikių bei mokymosi stilių nustatymas, mokymo individualizavimas, užduočių diferencijavimas. Gal net ir nežinojote, bet teoriškai visko vyksta tiek daug, kad net galva sukasi: ir mokymo turinys individualiems mokinių poreikiams pritaikytas, ir mokinių mokymosi stiliai nustatyti, ir galimybę pasirinkti ugdymo turinį mokiniai turi, ir pasirinkti mokymosi tempą jie gali, ir pagalba turintiems spragų suteikiama, ir mokyklų darbas organizuotas taip, kad kiekvienas mokinys pasiektų kuo geresnius rezultatus, ir kiekvieno mokinio asmeninė pažanga reguliariai vertinama ir jie gausiai giriami bei skatinami, ir būreliai į skirtingiausius mokinių poreikius orientuoti ir organizuoti, ir tėvai viską apie savo vaikus žino. O apibendrinant, nuo švietimo visiems mes ar tai perėjome, ar vis dar pereidinėjame prie švietimo kiekvienam. Na, bet gal užteks.
Žinoma, popierius gali viską ištverti ir Lietuvoje jis tikrai kantrus. Bet sugrįžkime į žemę: kiek realybėje mokymas mokyklose yra individualizuotas, suasmenintas ir diferencijuotas?
„Iš tikro to individualizuoto mokymo Lietuvoje mažai. Paradoksalu, bet kiek daugiau jo pamatėme tik šių metų vasario mėnesį, kai į mokyklas sugrįžo dalis mokinių, kurie neturėjo galimybių normaliai mokytis nuotoliniu būdu. Kai klasėse sėdėjo po 3–4 mokinius, buvo galima pritaikyti daugiau individualizuoto mokymo elementų. Norint, kad tai plačiai vyktų įprastomis sąlygomis, reikia žymiai daugiau lėšų, pagalbos specialistų, mokytojų padėjėjų, taip pat platesnio bendradarbiavimo su mokinių tėvais, na ir mokymo programos turėtų būti kitokios. Ir net stipriai pagerinus šias sąlygas galima tikėtis ne personalizuoto ugdymo, o tokio, kai klasėje mokymas vyksta 3–4 skirtingais greičiais pagal 3–4 skirtingus scenarijus. Bet to siekti reikėtų, vaikams tai duotų daug naudos ir padėtų labiau išsiskleisti“, – paaiškina buvęs švietimo ir mokslo viceministras, dabar Šiaulių rajono Dubysos Aukštupio mokyklos direktorius Vaidas Bacys. Beje, jis pats savo vadovaujamoje mokykloje individualizuotą ir diferencijuotą mokymą yra gana stipriai išplėtojęs.
Kad svajos labai skiriasi nuo realybės, patvirtina ir Nacionalinė švietimo agentūra. Šios agentūros ekspertai atlieka išorinį mokyklų vertinimą ir, jų tvirtinimu, nei ugdymo inidvidualizavimas, nei diferencijavimas tikrai nėra stiprioji Lietuvos mokyklų pusė. Tarkime, 2019 m. išorinio rizikos vertinimo 53 mokyklose metu išorės vertintojai tik 8 mokyklose (15 proc.) orientavimąsi į mokinių poreikius išskyrė kaip gerai vykdomą veiklą (pabrėšime, ne puikiai, o gerai vykdomą veiklą).
Daugybės Lietuvos mokytojų vertinimu, esant dabartinėms mokymo programoms, dabartinėms sąlygoms ir dideliam mokinių skaičiui klasėse, individualizuoti mokymo įprastose mokyklose tiesiog neįmanoma. Be to, ir mūsų mokytojai studijuodami pedagogiką buvo mokomi dirbti su klase, o ne su vaiku.
Taigi, nors į individualizuoto mokymo traukinį Lietuva įlipti bando jau 15 metų, realybėje šiame traukinyje įsitaisiusios vos 10–15 proc. mūsų šalies mokyklų. Ir net jų supratimas ir lygis labai skirtingi: vienos taiko tik kai kuriuos individualizuoto mokymo elementus, o kitos šioje srityje pasiekusios itin aukštą meistriškumo lygį.
Kalbant apie privačias mokyklas, galima pastebėti, kad mokymo individualizavimas yra vienas iš jų arkliukų. Nemažai nevalstybinių mokyklų kaip tik ir akcentuoja, kad jų privalumas yra mažas mokinių skaičius klasėse, mokytojo nuolat matomi visi vaikai, individualizuotas darbas, maksimali pagalba, mokymasis skirtingu greičiu pagal kiekvieno mokinio gebėjimus. Tačiau, net ir turėdamos panašius siekius, jų link privačios mokyklos juda skirtingu tempu, tad ir rezultatai nevienodi. Regis, didžiausio profesionalumo čia įgijusios seniausiai gyvuojančios privačios mokyklos.
Kalbant apie valstybines mokyklas, tarp jų individualizuoto ir diferencijuoto mokymo keliu toliausiai nužengusi Šiaulių Salduvės progimnazija. Jos direktorė Natalija Kaunickienė šia tema surengusi daugiausia konferencijų, seminarų ir pasidalinimų savo patirtimi. Dideliais pasiekimais ir stiprybėmis šioje srityje pasigirti gali ir Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazija, Šiaulių rajono Dubysos Aukštupio mokykla, Tauragės Žalgirių gimnazija bei Varėnos „Ąžuolo“ gimnazija. Beje, visų jų vadovai tvirtina, kad šio kelio pasirinkimas apskritai stipriai pagerino jų mokinių pasiekimus.
„Aišku tai, kad geri mokytojai praktikuoja personalizuotą ir diferencijuotą mokymą. Nes kitaip gerų rezultatų nepasieksi, – komentuoja Nacionalinės švietimo agentūros tyrėjas Pranas Gudynas. – Bet jiems tikrai sunku, ypač didelėse klasėse. Jei norisi, kad individualizuotas ugdymas plistų, mokytojams reikia padėti. Jiems reikėtų pasiūlyti ir specialių technologinių įrankių, ir tokių platformų, kaip suomių turima „Eduten“, ir skirtingų užduočių paketų, bet šiandien pas mus to nėra.“
Čia buvo Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės