Merai atsakingi ne vien už mokyklų sienas ir stogus, bet ir už mokinių pasiekimus
Vakar įvyko pirmieji iš šiais metais numatytų trejų rinkimų – rinkome merus ir savivaldybių tarybas. Atkreiptinas dėmesys, kad šių metų savivaldos rinkimų kampanija gerokai skyrėsi nuo ankstesnių metų, todėl nereikėtų stebėtis, kad ir rezultatai kai kuriuose regionuose gana netikėti.
Prieš savivaldos rinkimus labiausiai stebino vienas neadekvatumas – nors švietimas dažnos savivaldybės biudžete sudaro kone 50 proc. visų išlaidų, absoliuti dauguma kandidatų į merus ir kandidatų į savivaldybių tarybų narius bene mažiausiai aptarinėjo būtent švietimo temą. Ir net pažadų čia buvo itin mažai. Ko tik kandidatai nežadėjo: ir nemokamą visuomeninį transportą, ir nemokamo vandens, ir kokybišką gyvenamąją aplinką, ir saugią kaimynystę, ir daugiau kamerų gatvėse, ir sveikus automobilių kamščius, ir galimybę daugiau laiko praleisti su šeima, ir naujų darbo vietų jūrą, ir net išgyvendinti visur įsišaknijusią partvaldystę. Bet švietimo srityje pažadų būta labai mažai.
Gal tik tie, kurie norėdavo įkirsti valdantiesiems, kartais pasitelkdavo švietimą. Pavyzdžiui, viena partija paskelbė tokią išvadą: „Ugdymo kokybės skirtumai Vilniaus mokyklose bado akis“. Taip, tai tiesa, bet tai tik kritika ir be jokių pažadų, ką ir kaip planuojama keisti.
Na, bet jau šaukštai po pietų, rinkėjai savo balsus jau atidavė ir dabar metas žvelgti į priekį. Ir šį kartą norėtųsi aptarti, ką merai ir savivaldybių tarybos švietimo srityje galėtų nuveikti per artimiausius metus.
Svarbu neužmiršti, kad daugumos bendrojo lavinimo mokyklų steigėjos yra būtent savivaldybės. Ne Vyriausybė, ne ministerija ir ne Seimas, o savivaldybės. Taigi savivaldybėms už švietimo kokybę tenka tikrai didelė atsakomybė. Tik gana didelė dalis Lietuvos savivaldybių ir merų tą atsakomybę supranta stipriai iškreiptai.
Kiek teko kalbinti merų, tai dauguma jų buvo šventai įsitikinę, kad didžiausia jų pareiga rūpintis mokyklų pastatais, sienomis, langais, stogais, baldais, netgi tualetais. Kiti sutikdavo, kad į jų pareigas įeina dar ir rūpestis įvairia mokyklų įranga bei priemonėmis: pradedant išmaniomis lentomis, ar išmaniomis grindimis ir baigiant modernia mokyklų valgyklų įranga ar krepšinio lentomis ir kamuoliais.
Ir tik vos įžiūrima savivaldybių atstovų dalis supranta, kad jie yra atsakingi ne tik už sienas, duris ir lentas, bet apskritai už mokyklų lygį, už ugdymo kokybę, už mokyklų vadybą, už mokytojų komandas, už mokinių pasiekimus arba nepasiekimus. Nes nuo mero ir savivaldybės labai priklauso, kas bus mokyklos vadovas, kokie jam bus keliami tikslai ir reikalavimai. O nuo direktoriaus priklauso jau visa mokyklos mokytojų komanda, atmofera mokykloje ir tai, kokia kultūra ir mada įsivyrauja mokykloje – mokymosi, ar nesimokymo. Lygiai taip pat tik nuo savivaldybės mero ir tarybos priklauso mokyklų tinklas tame regione. O daugelyje rajonų tas tinklas yra visiškai iškrypęs ir kone metus iki savivaldos rinkimų nebuvo daroma nieko, kad šioje srityje imtų veikti bent kokie logikos dėsniai. Nes tikriausiai dauguma sutiks, kad mokykla, kurioje iš viso mokosi 8 ar 28 vaikai, netelpa į jokius logikos rėmus. Ir racionaliu pinigų panaudojimu čia net nekvepia.
Na, bet rinkimai jau praėjo ir gal jau būtų galima mokyklų tinklą sustyguoti iki daugmaž protingo. Juk kiekviena savivaldybė vienetų tikslumu žino, kiek vaikų jos teritojoje ateis į kiekvieną klasę artimiausius septynerius metus. Ir rūpintis reikėtų ne vien mokyklų tinklu, bet apskritai švietimo kokybe. Iš tiesų kiekvienos savivaldybės valdžia turi kalnus duomenų apie švietimo lygį jų mieste, ar rajone. Jie žino viską: kaip vietiniai vaikai laiko testus ir egzaminus, ką moka ir ko nemoka, kur įstoja po mokyklos, kiek jų abiturientų nestoja niekur, kiek emigruoja, žino, kurie jų mokytojai dirba puikiai, bet žino ir kurie dirba prastai, žino, kurios mokyklos jų regione šaunios, o kurios gadina vaikams gyvenimus. Taigi, jie žino labai daug. Bet dauguma merų, vicemerų, administracijos direktorių, švietimo skyrių vedėjų skėsčioja rankomis ir dūsauja: „O ką mes galime padaryti?“
Tačiau iš tikro jie gali padaryti labai daug. Pradžiai užtektų bent tokį tikslą išsikelti: savo savivaldybėje mes siekiame aukščiausios mokymo kokybės ir maksimalios kiekvieno vaiko pažangos pagal jo gebėjimus. O kai yra toks tikslas, tada jau ieškoma priemonių ir būdų jiems įgyvendinti. Ir kai šių tikslų siektų tiek merai, tiek vicemerai, tiek švietimo skyrių vedėjai, tiek mokyklų direktoriai, tiek mokytojai, tiek mokinių tėvai, tai net po metų rezultatai imtų matytis. Ir jie tikrai džiugintų daugybę tos savivaldybės šeimų.
Būtent to ir norėtųsi palinkėti naujiesiems merams, vicemerams ir naujosioms savivaldybių taryboms.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitinga“ vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės