Kraunasi...

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Atsisiųsti

Maksimalios šiltnamio sąlygos – didžiausia žala vaikui

2019-10-29, Antradienis 03:00

Gintaras Sarafinas

Lietuvoje profesiją atsakingai ir brandžiai renkasi tik iki 20 proc. jaunuolių. Keturgubai daugiau laukia savaiminio nušvitimo, bet dauguma jo iki dvyliktos klasės pabaigos taip ir nesulaukia. O tada tenka skubiai griebti bet ką ir neretai profesijos pasirinkimą nulemia netgi absurdiški motyvai.

Kad viskas klostytųsi kitaip, reikia ne tiek ir daug: šiek tiek žinių ir maždaug 100–150 jauno žmogaus gyvenimo valandų. Jei jis per savaitę tam skirs vos vieną valandą, per metus susidarys 52, o per dvejus – 104 valandos. Išmintingiausia būtų tą laiką numatyti mokantis 10–11 klasėse. Per tiek laiko apie save, galimybes, profesijas ir apie aukštąsias mokyklas galima išsiaiškinti neregėtai daug, nes informacijos (beje, nemokamos) yra tiesiog apsčiai.

Jaunuoliui renkantis gyvenimo kelią labai daug padėti gali ir šeima. Tik svarbu, kad toji pagalba būtų švelni, o ne šiurkšti ar net prievartinė. Susidaro įspūdis, kad dabartiniai suaugusieji, ypač išsilavinę, profesiją rinktųsi kiek kitaip nei jaunystėje. Jie mato savo ir kitų klaidas, turi daug patirties, žino, kas svarbu, o kas nelabai.

Renkantis profesiją yra daug dedamųjų, bet svarbiausios yra trys: 1. AŠ NORIU: polinkiai, norai, svajonės, asmeninės vertybės; 2. AŠ GALIU: išsilavinimas, patirtis, gebėjimai, supratimas, empatija; 3. REALYBĖ: kokios galimybės mokytis, kokios galimybės įsidarbinti, kokios galimybės gauti ne minimalų atlyginimą? Profesija jaunuoliui tiks, jeigu prie visų šių trijų dedamųjų jis padės pliusus.

Pravers žinoti ir dar vieną faktą: GALLUP apklausė net 100 tūkst. žmonių – tiek tų, kuriuos lydėjo sėkmė, tiek ir tų, kurie save vadino nesėkmės džentelmenais, – ir paaiškėjo, kad ir vieni, ir kiti turi bendrus vardiklius: sėkmingi žmonės žinojo, ko jie nori iš gyvenimo, kartu nedarė to, ko nenori, nemėgsta, ir 97 proc. iš jų dirbo darbą, kuriam jautė turį talento ir kvalifikaciją. Na, o nesėkmingi žmonės daugiau nei 90 proc. savo laiko darė tai, ko nenori, kam neturi talento ir dažnai per prievartą.

Pasak psichologės Erikos Kern, jauni žmonės mano, kad egzistencinius klausimus, tarkime, kam aš sukurtas, kodėl gyvenu Žemėje, kokia viso to prasmė, kelia tik vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau iš tikro ir jie apie tai gali pamąstyti. Atsakymų gali būti įvairių, tačiau esminiai yra du: ar aš noriu būti viso ko vartotojas, nes man viskas priklauso, ar aš noriu prisidėti, duoti, tarnauti, ką nors pagerinti, sukurti kažką naujo. Tada eina jau kiti klausimai: o kokių gebėjimų ir talentų tu turi ir kaip ketini prisidėti, kurti ir gerinti? O jau atsakymai į šiuos klausimus lengvins profesijos rinkimąsi ir karjeros planavimą.

Labai teisingai elgiasi tėvai, jeigu vaikui leidžia save išbandyti ir pasireikšti įvairiose srityse, o ne vienoje siauroje. Tai padės jam išlaikyti neuroplastiškumą ir leis panaudoti tas smegenis, kurios nebuvo naudojamos. Taigi jis bus įvairiapusiškesnė asmenybė.

Psichologė Lina Rasimaitė teigia pastebėjusi, kad ypač pasiteisina, kai paaugliai vasaromis ar per kitas atostogas eina padirbėti ar pasipraktikuoti į tėvų, draugų tėvų ar giminaičių darbovietes. Ir visai nesvarbu, ar tai būna savanoriavimas, ar kokie darbeliai už pinigus, ar tiesiog pabuvimas asistentu. Viskas tinka. Taip jauni žmonės pasimatuoja atskiras profesijas ir darbus, pajunta, kurie yra simpatiški, o kurie atgrasūs.

„Iš tiesų jaunam žmogui visada geriau pasvajoti, ką jis norėtų veikti po dešimties metų, tada išsigryninti savo gebėjimus ir ieškoti profesijų, kur jie geriausiai atsiskleistų, nei tiesiog ieškoti profesijų, kurios patinka ar kurių pavadinimai gražiai skamba“, - sako L. Rasimaitė.

O psichologas Tomas Lagūnavičius įsitikinęs, kad dabartinėje visuomenėje labai pasiteisina, jeigu vaikai gana anksti pradeda dirbti, tegul ir nesudėtingus darbus, ir pirmuosius eurus ima uždirbti dar 12–14 metų. Tarkime, kai kurie dvylikamečiai ar trylikamečiai sugeba kurti interneto puslapius, tai tėvais dėtas ir paskatinčiau ne vien žaisti, bet ir pamėginti juos parduoti, su savo paslaugomis ar prekėmis išeiti į rinką, gal nusipirkti verslo liudijimą, susimokėti mokesčius, o galbūt net sukurti startuolį. Dar daugiau, galima vaikui netgi pasiūlyti mėnesį pragyventi iš savo darbo ir pajamų. Ateityje dėl šio savo sprendimo tėvai tikrai džiaugsis, nes, vaikui anksti pradėjus darbuotis, vadinamųjų paauglystės problemų sumažėja iki minimumo, o branda išauga iki maksimumo, be to, vaikas gana anksti išmoks koncentruoti dėmesį, struktūruoti informaciją, kokioje nors srityje įgis meistriškumo ir pranoks bendraamžius.

Bet galiausiai profesiją rinktis turėtų pats vaikas, ne tėvai. Kai kurie tėvai mano, kad savo vaikui vaikystėje ir jaunystėje turi sukurti maksimalias šiltnamio sąlygas, bet jie klysta ir daro jam meškos paslaugą. Nes vaiką galima išauginti į suaugusįjį, bet galima išauginti ir į niekaip nesuaugantį suaugusįjį. Ir Europoje, taip pat ir Lietuvoje gana daug šeimų padaro per daug klaidų ir jų vaikams vaikystė ir savęs paieškos užsitęsia iki 35 metų.

Tokie jaunuoliai bijo, nenori arba tingi užsidirbti pinigų. Kita vertus, jiems ir nereikia, nes viskuo pasirūpina tėvai. Tokiu lepinimu jie vaiką paverčia maksimaliu vartotoju, kuris nei supranta, nei nori pats prisidėti.

Apibendrinant galima pastebėti, kad dažniausiai savo profesijos ir karjeros pasirinkimais būna nepatenkinti tie, kurie niekuo nesidomėjo, plaukė pasroviui ir laukė savaiminio nušvitimo, o ne tie, kurie visur ėjo, dalyvavo, susitikinėjo, ieškojo, bandė, domėjosi, gilinosi. Beje, jų ir gyvenimas daug įdomesnis.

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas

Prenumeruoti

Sekti laidą