Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kodėl Lietuvoje visiškai sveiki tik maždaug 10 proc. vaikų?

08.05 Pirmadienis 06:45
Gintaras Sarafinas

Net 88 proc. Lietuvos pradinukų rytais nedaro mankštos, o sulaukę 15-os pakankamai mankštinasi ir sportuoja tik 18 proc. berniukų ir 11 proc. mergaičių. 

Jeigu prieš keletą dešimtmečių vaikų paklausus, ką jie dažniausiai veikia laisvalaikiu, dažniausias atsakymas būdavo, kad sportuoja, tai dabar laisvalaikiu sportuojantys prisipažįsta vos dešimt procentų vaikų, o 88 proc. teigia smaksantys prie televizoriaus, kompiuterio ar išmanaus telefono.

Pasirodo, šiais laikais net sporto būrelius lanko tik 25 proc., arba kas ketvirtas mokinys. Na ir visą šią statistiką apibendrina faktas, kad pagal moksleivių fizinį aktyvumą šiandien Europoje esame ketvirti nuo galo.

Tiesą sakant, Lietuvoje, kitaip nei kokioje Suomijoje, apskritai nėra fizinio aktyvumo įgūdžių ir kultūros. Todėl padėtis ne tik kad negerėja, bet kasmet vis pamažu blogėja. Paprasčiau tariant, pastaruosius dešimt metų Lietuvos mokinių fizinis aktyvumas tik menksta.

Tačiau nei baisėjimasis, nei kritikavimas, nei sukrečiančios statistikos skelbimas nepadės, moralizavimai jaunų žmonių taip pat neveikia. Bet priemonių sužadinti vaikų norą mankštintis ir sportuoti vis dėlto yra.

Visada didelį poveikį turi judraus ir nejudraus gyvenimo būdo pasekmių nuolatinis garsinimas. Jaunuoliams būtų naudinga matyti, kaip atrodo ir kaip jaučiasi 20 metų mankštinęsis ir sportavęs žmogus ir kaip šalia jo atrodo tiek pat metų labai pasyvus ir sėdimą darbą dirbęs jo bendraamžis.

Nors, tiesą sakant, galbūt jau net ir tokių vaizdų nebereikia, nes vaikai, paaugliai ir jaunuoliai nejudrumo pasekmes ima jausti savo kailiu. Juk šiandien visiškai sveiki yra tik maždaug 10 proc. vaikų, kiti turi vienokių ar kitokių negalavimų, jaučia bendrą fizinį nusilpimą, net ketvirtadaliui pradinukų diagnozuota laikysenos sutrikimų. O jaunuoliai jau ima sirgti tokiomis ligomis, kuriomis kadaise sirgdavo tik jų tėvai ar net seneliai.

Dėl paminėtų priežasčių, ekspertų vertinimu, labai svarbu pasiekti, kad Lietuvos mokyklose per savaitę vaikai turėtų ne po dvi, o po tris fizinio lavinimo pamokas, arba po dvi fizinio lavinimo pamokas ir po vieną choreografijos ar kitokį judėjimo užsiėmimą. „Apskritai kūno kultūros pamokų pas mus turėtų būti ne tik daugiau, bet jos turėtų būti ir įdomesnės, – mano Kauno technologijos universiteto docentė Laura Daniusevičiūtė-Brazaitė. – Galėtume pasimokyti kad ir iš vengrų. Šioje šalyje, kitaip nei Lietuvoje, per fizinio lavinimo pamokas vyrauja ne vien įprasti metodai – bėgimas, krepšinis, šuoliai, bet ir daugybė netradicinių formų: šokiai, lauko tenisas, dziudo, aerobika, riedučiai, dviračiai, ieties ar disko metimas, orientavimosi sporto užduotys, keli šimtai rūšių estafečių ir žaidimų. Kūno kultūros pamokas veda įvairių sporto klubų specialistai. Tuomet vaikai noriai į jas eina.“

Atkreiptinas dėmesys, kad vaikų motyvavimas sportuoti ir kiek didesnis lėšų krepšelis sportui padėtų sutaupyti daugybę sveikatos apsaugos ir ne tik jos, taip pat ir teisėtvarkos srities milijonų. Juk dabar nepilnamečiai padaro apie penktadalį visų nusikalstamų veikų, o jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų amžiaus sudaro apie 60 proc. visų nusikaltusių asmenų. Tad jei daugiau paauglių ir jaunuolių būtų užimti, sportuotų, mažiau jų pasuktų klystkeliais, ir reikėtų mažiau milijonų jų padarytiems nusikaltimams tirti ar žalai atlyginti. Užsiėmę jaunuoliai taip pat žymiai rečiau panyra ir į alkoholizmą, narkomaniją ar kitus žalingus įpročius.

Galų gale negalima užmiršti ir to, kad sportas paaugliams ir jaunuoliams padeda ugdyti valią, grūdinti charakterį, disciplinuotumą, didina atsakomybės jausmą ir savarankiškumą, padeda subręsti ir išsiaiškinti savo talentus.

Todėl Vakaruose stengiamasi, kad vaikai daug judėtų ne tik pradinėse klasėse, bet ir vėliau, tai yra ir paauglystėje skatinami lankyti bent vieną sporto būrelį. Beje, Vakarų Europoje tėvai kur kas adekvačiau nei lietuviai supranta savo indėlį formuojant aktyvų ir sportišką vaikų gyvenimo būdą. Jie nemano, kad tai vien tik kūno kultūros mokytojų ir trenerių pareiga, jie ir patys daug ką daro. Štai Vokietijoje visuose regionuose kiekvieną šeštadienį vyksta įvairių sporto rūšių turnyrų, rungtynių. Bet svarbiausia, kad šie būreliai ir turnyrai yra pačių tėvų suorganizuoti: po darbo keli tėčiai tampa treneriais ir moko vaikus žaisti futbolą, rankinį, krepšinį, vandensvydį, lavina savo ir kitų atžalas daugelyje kitų sporto šakų. Iš tikro kiekvienas tėtis laisvalaikį leidžia ne užsiimdamas vien savo hobiu, o ugdydamas savo ir kitus vaikus. Taip ir patys juda, ir vaikams suteikia didelės naudos.

Žinoma, ir Lietuvoje yra entuziastų (vien ko verti „Snaigės“ žygiai, pėsčiųjų žygiai ar įvairūs dviračių turnyrai), bet jų akivaizdžiai per mažai. Jei šeimų, giminių, kaimynų, mikrorajonų, miestų turnyrų, žygių susibūrimų daugėtų, štai tada ir įvyktų aktyvaus gyvenimo būdo lūžis, štai tada galėtume kalbėti apie savo sporto ir fizinio aktyvumo kultūrą, štai tada daugiau žmonių jaustųsi pakiliau visomis prasmėmis.

Apibendrinant galima teigti, kad jungtinės tėvų ir mokytojų pajėgos galėtų stipriai pagerinti vaikų ir jaunuolių gyvenimo kokybę ir netgi padaryti juos laimingesnius, nes nustatyta, kad fiziškai aktyvus žmogus paprastai būna žymiai laimingesnis ir emociškai stabilesnis nei nesportuojantis.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai