Kodėl Lietuvoje reikšminga dalis įstojusiųjų studijų taip ir nebaigia?
Lietuvoje po pirmo kurso studijas meta vidutiniškai 14–15 proc. jaunuolių, o kai kuriose kolegijose ar universitetų fakultetuose – net 22–25 procentai. Taigi mūsų šalis išsiskiria gana aukštu studentų nubyrėjimu.
Nes, pavyzdžiui, Anglijos universitetuose kasmet vidutiniškai nubyra tik apie 6 proc. studentų.
Nuo 2012 m. iki dabar procentiškai didžiausiu studentų nubyrėjimu išsiskirdavo Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla (dabar ji vadinasi Vilniaus universiteto Verslo mokykla), taip pat Kazimiero Simonavičiaus universitetas, Europos humanitarinis universitetas ir Mykolo Romerio universitetas.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektoriaus Alfonso Daniūno duomenimis, iš tų kurie įstoja į aukštąsias mokyklas, studijas galiausiai baigia nuo 30 iki 70 proc. jaunuolių, nelygu specialybė ir studijų programa.
Gerai tai ar blogai? Ir gerai, ir blogai. Nelygu, kas vertina. Tarkime, aukštosioms mokykloms ir jų vadovams atrodo, jog gerai, nes gana ženklus studentų nubyrėjimas esą liudija aukštą studijų kokybę, paprasčiau tariant, aukštosios mokyklos atsisveikina su tais, kurie nesugeba ar nenori studijuoti. Tad lieka norintys ir galintys. O studentų teigimu, didelė nubyrančiųjų dalis rodo žemą studijų lygį Lietuvos universitetuose ir kolegijose. Tai neva patvirtina net keletas faktų: pirma, gana reikšminga dalis studijas po pirmo kurso metusių studentų išvažiuoja studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas, antra, kasmet vis mažėja studentų, kurie iš aukštųjų pasitraukia dėl nepažangumo: 2015–2016 mokslo metais tokių buvo 4600, o 2017–2018 m. m. – jau tik 2879. Tai signalizuoja, kad Lietuvos kolegijos ir universitetai tiek reikalavimų, tiek kokybės kartelę leidžia žemyn.
„Iš tikrųjų visos aukštosios mokyklos dažnai apklausia savo studentus, o tų, kurie nusprendžia mesti studijas, gana skvarbiai teiraujasi tokio apsisprendimo priežasčių. Ir tiek kolegijos, tiek universitetai žino, kodėl jų pirmakursiai ar antrakursiai nusprendžia trauktis. Tačiau šios informacijos jos neviešina. Matyt, ji nėra labai palanki“, – komentuoja Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas.
Aišku tai, kad priežastys, kodėl Lietuvos studentai meta studijas, yra labai skirtingos ir jų yra daugiau nei dešimt. Įdomu tai, kad net pora priežasčių susijusios ne su aukštosiomis mokyklomis, o su gimnazijomis. Atrodo, kaip gali būti, kad gimnazijos atsakingos už tai, kad jaunuoliai po pirmo kurso meta studijas, bet taip yra. Visų pirma, absoliučioje daugumoje šalies gimnazijų, net ir prestižinių, profesinio orientavimo veikla ir lygis yra beviltiškas, netgi žemiau grindjuosčių. Taigi jaunuoliai gimnazijose gauna ypač mažai informacijos apie profesijas, galimybes, įsidarbinamumą, atlyginimus, tad ir stoja visai ne į savo sritį.
Ir natūralu, kad pirmame kurse pajunta atsidūrę ne ten, kur linksta širdis, ir ne ten, kur norėtų save realizuoti. Kokios to pasekmės? Tūkstančiai tuščiai praleidžia metus, o valstybė tuščiai išmeta keletą milijonų eurų. Vadinasi, vien sutvarkius profesinį orientavimą ir ugdymą karjerai, studentų nubyrėjimas aukštosiose mokyklose sumažėtų.
O štai kitas neigiamas gimnazijų indėlis: jos neišmoko mokytis, gilintis, neparengia studijoms, įpratina eiti lengviausiu keliu, nesugeba parodyti mokslo naudos, na ir nesuteikia netgi elementarių kai kurių dalykų pagrindų, ypač matematikos, fizikos, informatikos ar chemijos. Taigi gana daug jaunuolių jau pirmame kurse ima suvokti, kad nepaveža, jiems per sunku mokytis ir galiausiai palūžę apsisprendžia trauktis iš aukštosios mokyklos.
Na, o kitos studentų nubyrėjimo priežastys susijusios jau su pačiomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis. Tiksliau, studentų nuomone, su žemu jų lygiu. Iš tikro tai visai pagrįstas motyvas, nes kone pusės Lietuvoje siūlomų studijų programų lygis nėra aukštas. O kai dar pirmakursiai pasišneka su savo bendraamžiais, studijuojančiais užsienyje, kurie vaizdžiai papasakoja, kad ten ir dangus žydresnis, ir pinigai ant medžių auga, ir aukštųjų mokyklų dėstytojai „faini“, ir studijos lengvesnės bei įdomesnės, ir kažkokių teorijų mintinai kalti nereikia, ir šiaip daugiau kūrybiškumo, tai visai nekeista, kad dalis pirmakursių ir susigundo viską mesti Lietuvoje ir važiuoti į užsienį.
„Tačiau jeigu aukštoji mokykla rimta, nesvarbu, kur ji – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, – studijuoti niekur nebus lengva, – komentuoja Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas. – Žinoma, jeigu universitetas 5000-ojoje pasaulio universitetų reitingo vietoje, tai galbūt ten studijuoti bus ir lengviau, gal net ir visai lengva. Bet tiek tas universitetas ir jo diplomas ir vertas. Negalima užmiršti, jog net Jungtinėje Karalystėje kone dviejų trečdalių aukštųjų mokyklų tikslas visai ne aukštasis mokslas, o prekyba diplomais.“
Nors sunkios studijos jauniems žmonėms atrodo visai nemiela perspektyva, čia svarbu žinoti, kad be sunkaus darbo, be nemigo naktų, be gilių tyrimų, kartais ir be kalimo netapsi nei geru gydytoju, nei teisininku, nei inžinieriumi.
Žinoma, kiekviename kurse yra ir gerų ir tikrai prastų, net ir neviltį varančių dėstytojų. Tačiau šiais laikais studentai turi gana plačias teises ir per savo studentų atstovybes gali reikalauti, kad blogi, itin senoviškai dirbantys, kálti, o ne mąstyti reikalaujantys dėstytojai būtų keičiami. Kai kuriose aukštosiose mokyklose taip ir daroma ir jų administracijos reaguoja gana greitai. Ir, beje, tai žymiai išmintingesnis ir lengvesnis kelias nei susinervinti ir po pirmo kurso emigruoti.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės