Paskambinkite į studiją

Kraunasi...

Kodėl lietuviai šiemet aukojo mažiau?

01.01 Pirmadienis 06:45
Gintaras Sarafinas

Su Naujaisiais metais Jus, tegul jie būna dar dosnesni pakylėjančių potyrių, atradimų, įžvalgų. O kartu tegul šie metai bus ir mokėjimo dalintis su kitais metai. Dalintis tiek materialiu, tiek nematerialiu gėriu, tai yra drąsinančiu žodžiu, įkvepiančiu pagyrimu, laiminančiu palinkėjimu.

Iš tiesų sakyti kitam, ir nesvarbu kam, namiškiui ar kolegai, pavaldiniui ar mokiniui gerą žodį yra ne mažiau sunku nei atsisakyti dalies pajamų ir juos skirti labdarai, aukojimui.

Metų gale teko kalbėtis su paaugliais savanoriais iš įvairių sostinės mokyklų, kurie didžiuosiuose prekybos centruose dalyvavo “Caritas” skirtoje akcijoje stokojantiems paremti.

Buvo nepaprastai liūdna girdėti tai, ką jie pasakojo patyrę iš mūsų, suaugusiųjų, kurie buvome prašomi už auką įsigyti “Carito” žvakelę.

Mes, suaugusieji, dažnai plakame savo vaikus, mokinius, studentus esą jie savanaudžiai, neempatiški, nelinkę tarnauti, į mus, tėvus ir senelius žvelgiantys tik kaip į “grynųjų pinigų automatus”; tačiau, o kaip dažnai mes patys susimąstome, o ką savo elgesiu diegiame savo vaikams ar mokiniams.

Stovi prieššventiniame šurmulyje keturios dvylikos – penkliolikos metų mergaičiukės su “Caritas” žvakelėmis Lietuvos pirkinių “mekoje” “Akropolyje ir prašo paaukoti vargstantiesiems. Teta, nešina šešiais ne pirmo būtinumo vardinių prekių ženklų krepšiais, atšauna, girdi, ji ir pati stokojanti, ją pačią reikia paremti, tad negalinti skirti nė euro.

Dėdės, kuriems iš perpildytų prekių vežimėlių virto dešros, kumpiai ir alkoholis siuntė paaugles rusiškais keiksmais dar toliau.

Vaikai, savanoriavę žvakelių akcijoje nebe pirmus metus, atkreipė dėmesį, kad tokio šaltumo, nedosnumo, piktumo ir negatyvumo nepatyrę nė vienais ankstesniais metais. Ir tai šalyje, kurioje visuotinio gyventojų surašymo duomenimis apie 90 proc. gyventojų save vadina krikščionimis. Krikščionybė žinia yra džiaugsminga religija. Kartu tai religija, mokanti atjautos, dosnumo.

Deja, dažnas krikščionis lietuvis yra amžinu gavėnios veidu: piktas, susiraukęs, dejuojantis, besiskundžiantis ir tik kai kaimynui nesiseka imantis trinti rankas, kad ne taip jau ir blogai jis gyvenąs.

Beje, apie tai, kas yra tikra, o ne tariama krikščionystė galime sužinoti pavažiavę kiek daugiau nei pusantro šimto kilometrų, į kaimyninę Lenkiją. Žinia, mūsų kaimynai tikrai mėgsta linksmintis ir išleisti gerokai daugiau zlotų tiek maistui, tiek fejerverkams, tiek įvairiai kitai spalvingai šventinei atributikai.

Bet kraudami gėrybes ant stalo lenkai turi nerašytą taisyklę – aukoti stokojantiems, Bažnyčiai tiek, kiek šventės, pavyzdžiui vestuvių, o ir krikštynų, pagaliau Kalėdų, ar Naujųjų metų stalui išleido alkoholiui.

Tuo tarpu mūsuose nuolatos tik ir tegirdėti dejonės ir pykčio pliūpsniai, girdi, kiek ta Bažnyčia gali “lupikauti”: norime “ženytis”, o kunigas, girdi, ne tik verčiąs eiti ir gaišti laiką sužadėtinių kursuose, bet dar ir sakąs, kad reikės mokėti Bažnyčiai dešimtinę. Arba štai rypuoja sūnus, kad kunigas atsisakė dalyvauti jo mamos, kuri save vadino katalike, bet nelankė Bažnyčios ir nemokėjo dešimtinės, laidotuvėse.

Šiaip jau tikras krikščionis žino, kad dešimtinės terminą sugalvojo ne katalikų kunigai ar protestantų pastoriai. Apie dešimtinę kelis tūkstančius metų mums kalba Dievo žodis – Biblija. Beje, tiek Naujasis Testamentas, tiek Senasis Testamentas.

CITUOJU: “Visos javų ir vaisių derliaus dešimtinės yra Viešpaties ir Jam priklauso”, - sakoma žydų Toroje ir krikščionių Penkiaknygės trečiojoje arba Kunigų knygoje, kurioje surašyti aukojimo priesakai, mitybos taisyklės, papročių laikymasis, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas per Mozę paskelbė savo tautai.

Deja, atsisakyti to, ką sukaupei yra nepaprastai sunku, nes tai yra ir dvasinė kova.

Antra vertus, čia nuostabiai tinka vieno Amerikoje gyvenusio judėjo milijonieriaus istorija. Šis vyras buvęs itin dosnus mecenatas, bet didžiosios depresijos metais jo verslas žlugo, jis neteko visko, ką turėjo. Tuo metu į JAV atvyko milijonieriaus bičiulis rabinas rinkti aukų naujai sinagogai. Tačiau išgirdęs, kas nutiko milijonieriui, nedrįso šio trukdyti. Pastarasis sužinojęs apie labdaringą renginį atėjo pats ir prakalbo į minią: “Jūs žinote, kad aš buvau milijonierius, o šiandien – vargšas: mokesčių inspektoriai ir buvę verslo partneriai iš manęs paėmė viską, ką turėjau. Bet aš jaučiuosiu turtingas, nes niekas iš manęs negali paimti tų 80 tūkst. dolerių, kuriuos paaukojau Dievo namams, kuomet buvau turtingas”.

Ir pabaigai: lapkritį su šeima lankėmės Berlyne. Sekmadienį užsukę į Šv. Marijos bažnyčią, esančią šalia TV bokšto, buvome sutrikę ir sužavėti. Vos pravėrus Bažnyčios duris stovėjo stalai, padengti gurgždančiomis baltomis staltiesėmis ir nukrauti maistu, degė žvakės, prie stalų patarnavo inteligentiškos išvaizdos išsilavinę vokiečiai, o už stalų sėdėjo vargetos: narkomanai, alkoholikai, galą su galu vos suduriantys senučiukai, emigrantai. Jie jautėsi oriai, o tie, kas jiems patarnavo buvo tikrai ne gavėnios veidais.

Būtų nepaprasta, jei šiandien, pakilę nuo gausaus gėrybių stalo susimąstytume, kad jei ir ne dešimtąją, bet bent mažytę dalį gėrio tarpušvenčiu būtume skyrę tiems, kas šiandien stokoja.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai