Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kodėl daugybė tėvų užmiršta savo pareigas, bet neužmiršta mokytojams priminti jų pareigų

09.17 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Kai važiuoju per Lietuvos mokyklas, o jų teko aplankyti šimtus, visada pabendrauju su vadovais, mokytojais, mokiniais ir jų tėvais. Ir visada perskaitau įvairiausius skelbimus bei pranešimus skelbimų lentose. Iš jų galima suprasti, kuo mokykla gyvena, kokios apskritai joje aktualijos.

Šiemet labai patiko vienas raštas, prikabintas ant Panevėžio „Vilties“ progimnazijos paradinių durų. Jis toks geras, kad visą ir pacituosiu:

„Gerbiami tėveliai, Norime jums priminti, kad tokius stebuklingus žodžius kaip „laba diena“, „prašau“, „ačiū“ ir „atsiprašau“ vaikai pirmą kartą išgirsta namuose.

Būtent namuose vaikai mokosi būti sąžiningi, punktualūs ir stropūs, gražiai elgtis su draugais, gerbti vyresniuosius ir mokytojus.

Būtent namuose jie mokosi būti tvarkingi, nekalbėti pilna burna, mesti šiukšles į šiukšlių dėžę.

Taip pat namuose jie išmoksta būti organizuoti, prižiūrėti savo daiktus ir neliesti svetimų.

O mokykloje mes juos mokome kalbos, matematikos, istorijos, geografijos, fizikos, chemijos ir kūno kultūros.

Tėvų auklėjimą mes tik užtvirtiname, bet neatliekame tėvų darbo“.

Citatos pabaiga.

Tiesiog kultinis raštas. Jį vertėtų pakabinti visose mokyklose, o dar geriau visuose jų aukštuose. Verta juos būtų pakabinti ir daugelio šeimų namuose. Tiesiog taip paprastai – ant šaldytuvo. Dėl viso pikto, kad neužsimirštų.

Nes šiandien panašu, kad didelė dalis tėvelių yra užmiršę savo pareigas. Jie labai entuziastingai žarsto reikalavimus mokytojams, mokyklų vadovams, o patys į savo pareigas ir atsakomybes žiūri pro pirštus.

Mokyklose mėgstu atlikinėti tokį eksperimentą: atsisėsti prie paradinių durų ir skaičiuoti, kiek įeinančių mokinių pasisveikina. Liūdnas vaizdelis. Ir daug kur. Tiesą sakant, blogiausias vaizdas miestų mokyklose, gana prastas jis ir vadinamosiose prestižinėse mokyklose. Kalbant grubiai, didesnė dalis jų mokinių nėra mandagūs, jo žodyne reti žodžiai „labas rytas“, „laba diena“, „ačiū“, „prašau“. Jie tiesiog mano, kad tai nesvarbu.

Bet iš tikro tai labai svarbu. Jaunuoliams sunku patikėti, bet tai svarbau net už išmanų telefoną. Nes tai rodo empatiją, jautrumą, geranoriškumą. Jei nėra elementarių, bazinių mandagumo taisyklių ir įgūdžių, vėliau atsiranda daug rimtesnių problemų. Būtent iš to formuojasi nepagarba tėvams, mokytojams, apskritai suaugusiesiems. Mane tiesiog pribloškė vaizdas, kai dešimtys vienos mokyklos mokinių šią rugsėjo pirmąją nesugebėjo ne tik pasveikinti, bet netgi pasiveikinti su savo klasės auklėtojomis. Ir už tai ne ačiū tų jaunuolių tėvams.

Jie tikriausiai mano, kad mokykla jų vaikus turi mokyti ne tik matematikos, biologijos ar anglų kalbos, bet ir viso kito: mandagumo, socialumo, pagarbos, atjautos, tvarkos, švaros, valgyti su peiliu ir šakute, žiūrėti į akis kalbančiajam, nespardyti mokyklos baldų ir netepti sienų.

O kokios tuomet tėvų pareigos? Tik pamaitinti ir aprengti vaikus? Baikit, nemanau. Iš tikro tos pareigos ir atsakomybės žymiai didesnės.

Dalis šeimų tai supranta. Tad šiandien kiekvienoje mokykloje galima sutikti mandagių, nuoširdžių, malonių vaikų. Gaila, bet jų nėra daug.

Daugiausia mandagių vaikų sutikau provincijoje: Klausučių mokykloje, ir Velžio gimnazijoje.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai