Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kiekvienas gali užsikrėsti lyderystės virusu

2018-12-10, Pirmadienis 06:50
Gintaras Sarafinas

Lietuvos švietimo srityje mažoka iškilių, autoritetingų lyderių. Tai patvirtina ir Švietimo ir mokslo ministerija, tai matyti ir plika akimi. Šiuo metu ketvirtadalis šalies mokyklų iš viso neturi nuolatinių vadovų ir primena laivus be kapitonų, o dar nemažos dalies mokyklų vadovai labiau ūkvedžiai negu įkvepiantys ir uždegantys lyderiai. Beje, teoriškai nemažai lyderio savybių turėtų turėti ir mokytojai bei dėstytojai, bet Lietuvoje tokių šviesulių irgi nedaug.

Įsivaizduokite, jei mokyklų direktoriai, mokytojai, o vėliau ir dėstytojai suprastų, kad didžiausias jų pašaukimas yra atskleisti žmonių galimybes, jeigu jie stengtųsi įkvėpti, įnorinti, užauginti sparnus vaikams ir jaunuoliams, jeigu jie padėtų jauniems žmonėms suprasti, kaip gyvenimą galima nugyventi prasmingai, jeigu jie uždegtų jaunimą keisti ydingus savo gyvenimo įpročius ir siekti aukštų tikslų, – juk tai turėtų fantastinių padarinių. Beje, abiem pusėms: tiek skatinantiems, tiek besimokantiems.

Bet kol kas mūsų švietimo įstaigose išplitęs pesimizmas ir negatyvas. O juk turėtų būti priešingai – dirbant su jaunimu, tiesiog privalo sklisti ir plisti optimizmas bei pozityvumas.

Tiesa, čia kyla klausimas: kur jo pasisemti tiek vadovams, tiek pedagogams?

Iš tikro galimybių yra, ir ne taip jau mažai. Prie tikrai gausių šaltinių galima priskirti Pasaulinę lyderystės konferenciją, kuri sugeba pripildyti ištuštėjusius entuziazmo ąsočius ir suteikti trūkstamų žinių. Šiemet, visai ką tik, ši konferencija vyko Klaipėdoje ir Vilniuje. 15 skirtingų pranešėjų iš Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių daugiau nei pusantro tūkstančio dalyvių bandė užkrėsti lyderystės virusu ir pakylėti link didingesnių tikslų.

Ypač svarbu, kad įkvėpti nesavanaudiškos lyderystės buvo stengiamasi ne vien kalbomis, bet ir darbais. Štai Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas Miša Jakobas dalinosi, kaip jam per 25 metus pavyko iš nieko sukurti vieną pažangiausių mokyklų šalyje ir ką jis darė įtvirtindamas aukštus standartus bei vertybes. O štai Pabradėje irgi prieš 25 metus įkurtos ir iki 2400 darbuotojų išaugusios bendrovės „Intersurgical“ vadovas Sigitas Žvirblis pasakojo, kaip jam sekasi derinti verslą su tarnyste ir prisidėti prie regionų plėtros.

O kitų šalių pranešėjai žiūrovus užvertė dar kitokiais pavyzdžiais, statistika, tyrimais ir pateikė daugybę įrankių, kaip judėti link įkvepiančios lyderystės. Net keletas pranešėjų atkreipė dėmesį, kad gyvename ypatingais laikais. „Gyvename tokiais laikais, kuriuos bene geriausiai apibūdinsi pavadindamas didybės mitų laikais. Nes turime progą matyti žmones aukščiausiame lygmenyje, – sako futuristas Erwinas McManusas. – Atrodo paprasta. Štai Michaelas Jordanas. Žvelgiant į jį krepšinis atrodo juokų darbas. Arba Derekas Roseʼas... į aikštelę išbėga jis, ir krepšinis tampa toks paprastas. Gyvename pačiame didybės mitologijos epicentre. Dabartinė karta pratusi matyti žmones pasirodant aukščiausiu lygiu, bet, deja, nemato, kas dedasi užkulisiuose: kiek didelių aukų, ryžtingo apsisprendimo, disciplinos ir skausmo reikia, norint tai demonstruoti.“

Pats E. McManusas patyrė sočiai išbandymų, ne per seniausiai sunkioje kovoje įveikė vėžį. Po tokių potyrių teigia supratęs, kad gyvenime ypač svarbu nešvaistyti laiko: „Gyvenime svarbu ryžtingai judėti pirmyn ir savo užsibrėžtų tikslų siekti taip, kad vėliau netektų gailėtis. Giliai viduje kiekvienas baiminamės, kad mumyse glūdintis potencialas gali taip ir likti nepanaudotas. Kad kažkas mūsų viduje liks neišsemta. Ko gero, beveik visus kamuoja nuojauta, kad taip ir nuskęsime kaip vidutinybės. Bėgant metams sutikau tiek daug žmonių, kurie pasižymėjo tikrai dideliu potencialu. Iš šono žiūrint atrodė, kad jie gali nuveikti tiek daug puikių, didžių dalykų, bet taip ir neatskleidė to, ką juose matė aplinkiniai. Tada ir suvoki, kad gyvenime svarbiausia visai ne talentas, protas, dovanos ar įgūdžiai. Daugelis mūsų laikomės nusistovėjusios padėties – pasiliekame ten, kur jaučiamės geriausiai. Mums baisu atsiplėšti nuo bandos ir tapti unikaliais žmonėmis. Stengiamės pritapti, susitapatinti, ieškome, kur įlįsti, nors iš tikrųjų reikėtų kelti klausimą, kaip man tapti tuo, kuo buvau sukurtas tapti.“

Kartu E. McManusas kelia daug gilių klausimų: tarkime, kiek iš mūsų geriausia, ką turime, paliekame kitam gyvenimui? Bet juk iš tikrųjų dabartinis gyvenimas yra tikras – ir čia turime atiduoti viską, kas įmanoma. Kiekvieną dieną vertėtų nugyventi taip, lyg ji būtų paskutinė.

Kitas konferencijos pranešėjas vyskupas, filmų kūrėjas, pokalbių laidų vedėjas ir knygų autorius Thomas Dexteris Jakesas mano, kad labiausiai brandina nesėmės: „Mes labai daug girdime apie laimėjimus ir pergales, tačiau augimą skatina pralaimėjimai. Iš savo klaidų, iš pralaimėjimų tu pasimokysi kur kas daugiau nei iš laimėjimų. Kartais būtent nesėkmės geriausiai paruošia sritims, kur mums lemta skristi. Kol gyvas, nelaikyk nesėkmės iššvaistytu laiku, nes iš jos visuomet gali pasimokyti ko nors naudingo, kas padės tau augti ir bręsti.“

Dauguma konferencijos pranešėjų akcentavo, kad žmogaus svajonė turi būti tokia didelė ir juokinga, kad tave grūste išgrūstų iš komforto zonos. Ji turi būti varanti jėga. Tačiau daugelio žmonių bėda yra ta, kad, prieš ko nors imdamiesi, norime viską labai aiškiai matyti. Tačiau didžiausi, puikiausi dalykai mūsų asmeniniame ar šalies gyvenime nutinka tik dėl tokių, kurie – nors turėjo nepakankamai – nesijautė to suvaržyti siekti daugiau ir aukščiau.

Tarkime, kažkada brolių Wilburo ir Orville’o Wrightų svajonės ir vizijos aplinkiniams atrodė paranormalios, netgi kvailos, nes jie konstravo dviračius, o svajojo sukurti lėktuvą. Jie kalbėdavo to meto žmonėms nesuprantamus žodžius, kad lėktuvas bus labai sunkus, bet skris labai labai aukštai ir bus lengvas. Jais keliaus daugybė žmonių. Išradimas pakeis pasaulį. Bus nuostabu. Ir tokios klejones labiau primenančios vizijos baigėsi tuo, kad broliai Wrightai tapo aviacijos pradininkais.

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.contribee.com/ziniuradijas
Prenumeruoti

Naujausi epizodai