Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kai kam bus keista girdėti, bet lyderystę galima grįsti meile

11.24 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Šiais rinkimų metais mokslo ir švietimo sektorius turėjo sproginėti nuo idėjų ir pasiūlymų pertekliaus. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Netgi priešingai – idėjų sekluma, nusikalbėjimų gausa ir akivaizdus lyderystės trūkumas. Šiame sektoriuje nematyti nei proveržio, nei entuziazmo, nei novatorių ar vizionierių. Taigi ir mokiniams, ir mokytojams, ir mokyklų vadovams reikia pastiprinimo, reikia polėkio. Sukiojantis mokykloje ar per karantiną sėdint namie, sunku viso to gauti, bet vyksta nemažai išorinių renginių, kurie leidžia įsikrauti baterijas, daugiau suprasti ir kurie įpučia noro siekti daugiau, siekti doros lyderystės savo srityje.

Štai ką tik, lapkričio 20–21 dienomis, vyko Pasaulinė lyderystės konferencija, kurioje buvo galima išgirsti penkis pranešėjus iš Lietuvos ir dešimt iš užsienio šalių. Ši konferencija jau keletą metų iš eilės sugeba pripildyti ištuštėjusius entuziazmo bei pozityvumo ąsočius ir suteikti trūkstamų žinių.

Pasaulinės lyderystės konferencijos ambasadorius Amerikoje Craigas Groeschelis pastebėjo: „Mūsų pasaulis smarkiai pasikeitė. Tad ir žmonės turi keistis. Kiekviena didelė krizė sukuria netikėtų problemų. COVID-19 pasaulyje pridarė daug bėdos. Tai bloga žinia. Bet yra ir gera žinia. Kiekviena didelė krizė sukuria ir precedento neturinčių galimybių, jei tik sugebėsi jas įžvelgti ir jei būsi paslankus. Išmintinga nestovėti vietoje, mitriai suktis, keistis ir pasidairyti naujų galimybių. Ir nuolat prisiminti, kad prieš pagerėjimą dažnokai įvyksta pablogėjimas. Jei tik pakaks drąsos pervesti organizaciją per daubą arba duobę, užvesi naują gyvenimo ir įtakos ciklą.“

C. Groeschelio teigimu, svarbiausia vengti kaltinimų, nes dabar įprasta ieškoti, kas ir dėl ko kaltas: „Visada gali ką nors apkaltinti. Jei nieko nesugalvoji, visados galima apkaltinti Z, arba Millenials kartą. Amžinai šitie. Bet puikūs lyderiai apskritai nieko nekaltina. Neieško kaltų. Tad ką jie daro? Prisiima atsakomybę. O jei nepavyksta, tuomet ne kitus kaltina, o sako: „Neįstengiau pervesti. Bet paieškosiu kito kelio ir būdo. Ir visada, nepaliaujamai ieškoti išeičių.“

Štai pavyzdys apie „National Geographic“. Pirmą šio žurnalo numerį leidykla išleido dar 1888 m., o spalvotas nuotraukas pradėjo publikuoti jau XX amžiaus pradžioje. Žurnalas stabiliai laikėsi ištisą šimtmetį. Tačiau XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ėmė kilti sunkumų. Ir ką darė vadovai? Jie ne laikėsi įsikandę įprasto modelio, bet stengėsi likti ištikimi savo misijai. O misija – tyrinėti ir saugoti planetą. Taigi, jie nesiliovė ieškoję išeičių ir rinkosi gana rizikingą kelią. Naujasis jų šūkis buvo ne toks: „Leiskime dar geresnius žurnalus“, jis skambėjo visai kitaip: „Išplėskime geltonąsias ribas!“ Ir jie praplėtė ribas pereidami į televiziją ir socialinius tinklus. Šiandien jie kuria realybės laidas bendradarbiaudami su garsenybėmis, o „Instagram“ tinkle turi beveik du šimtus milijonų sekėjų.

Kitas pranešėjas psichologijos specialistas, verslo ekspertas ir bestselerių autorius Marcusas Buckinghamas primena, kad iš tikro visi bijomės nežinios. Tai nėra blogai, tiesiog žmogui tai būdinga. Bet kaip tą pagrįstą žmonių nerimą paversti pasitikėjimu?, - klausia Marcusas ir pats atsako: „Atsakymas - ryškumas. Seksiu paskui tave į ateitį, jeigu tu man prieš akis nupieši ryškų, gyvą paveikslą to, kas laukia už kampo. Aš nematau, kas laukia, o tu matai. Ar gali parodyti, kas laukia? Ar gali man papasakoti? Ar gali parodyti, kam mes tarnausime?“

Antra, aiškiai matomi tolesni žingsniai. Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria daugelio šalių vadovai. Jie daug kalba apie tai, ką darys, bet nieko nedaro. Dėl to mūsų pasitikėjimas mąžta. Todėl bet kuriam lyderiui bet kurioje srityje verta išsirinkti kelis savo viešai deklaruojamus punktus ir juos įgyvendinti. Paskui rodyk, kad kaip tarei, taip ir padarei.

Trečia, lyderui ypač verta pasitikėti kolegomis, o juos drąsinti tiesiog būtina. Bet viskas turėtų vykti kryptingai, o ne chaotiškai, todėl svarbu daug kalbėtis su žmonėmis. Ir ne per posėdžius, o asmeniškai. Marcusas klausia: ar gali kiekvienam savo komandos nariui per savaitę paskirti bent 15 minučių? Pasiteirauk apie mane kelių paprastų dalykų. Kam ateinančią savaitę teiksiu pirmenybę? Kuo galėčiau padėti? Klausimai paprasti, bet apie ateinančią savaitę, ne apie praeitį. Šitas punktas pabrėžtinai byloja, kad mano lyderis sako man. Ne mums, o man. Ir man tai suteikia užtikrintumo, atsparumo, o kartu leidžia matyti bendrą organizacijos viziją.

Jaunesnės kartos atstovus stipriai palietė Pasaulinėje lyderystės konferencijoje kalbėjusios sporto, žiniasklaidos ir socialinių tinklų žvaigždės. Štai futbolo legenda, FIFA metų žaidėjas, pelnęs kone visus šioje šakoje įmanomus asmeninius ir komandinius apdovanojimus Ricardo Kaka teigė susidūręs su įvairiausiais treneriais, lyderiais. 

O sporte labai daug priklauso nuo trenerio. Nuo jo priklauso, ar sportininkų talentai išsiskleis, ar ne. Jam pačiam labiausiai atsiskleisti pavyko Milane, dirbant su treneriu Carlosu Ancelotti. Nors taktine prasme gal jis ir nebuvo pats stipriausias treneris, bet jis mokėjo geriausiai bendrauti su žmonėmis, mokėjo juos įkvėpti, motyvuoti. Lyderystę jis grindė meile. Jis viską darydavo su didele meile. Dėl tokio lyderio visiems žaidėjams norisi pasitempti, kalnus nuversti. O kai kurie kiti treneriai lyderystę grįsdavo baime, bauginimu. Yra dar ir trečias variantas: kai lyderio apskritai nėra. To pasekmės ypač liūdnos: tuomet visi sutrikę, nėra susitelkimo, nėra tikslų, nėra aiškaus tarpusavio bendravimo, žmonės nežino, kur tiksliai eina. Ir visa tai veda į nesėkmę.“

Na, o pranešėjo Alberto Tateʼo mintys tarsi apibendrina visą Pasaulinę lyderystės konferenciją: „Svarbu suprasti, kad lyderystė – ne tai, kas egzistuoja šalia manęs, ką reikėtų pačiupti. Lyderystė – tai, kas yra viduje, ką turiu auginti. Lyderystė nėra tai, ką darome, o tai, kas esame. Beje, įtaką gali daryti kiekvienas“, – užbaigia Albertas Tate.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai