Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kai įsivaizdavimas nuo realybės labai skiriasi

10.14 Ketvirtadienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas tendencijos atskleidžia, kad didelė dalis jaunuolių tiek profesiją, tiek studijų programą renkasi labai paviršutiniškai ir padaro nemažai klaidų, turinčių didelės įtakos jų ateičiai. „Pirmoji klaida, kad dešimtoje klasėje tūkstančiai mūsų šalies gimnazistų pasirenka mokytis B lygiu arba visai atsisako chemijos, fizikos, informatikos, daugelis ir matematikos nenori mokytis A lygiu“, – komentuoja Vilniaus universiteto prorektorius Valdas Jaskūnas. Mėgstamiausias jaunų žmonių argumentas, kad jiems šie dalykai nepatinka, jų nereikės, jie jų nesupranta ir apskritai esantys sukurti menams, humanitariniams arba socialiniams mokslams, ar, pavyzdžiui, sportui, o gal žemės ūkiui.

Taigi, taip pasielgtus, dalies disciplinų supratimas ir lieka dešimtos klasės lygio. Negana to, tokie pasirinkimai dažnai baigiasi tuo, kad jaunas žmogus taip sau prieš nosį užtrenkia daugybę durų ir netenka kai kurių galimybių.

Antra tarp Lietuvos abiturientų išties dažna klaida – studijas rinktis pagal pavadinimą. O mūsų aukštosios mokyklos jau tikrai išmoko kurti pagavius, įkvepiančius, modernius studijų programų pavadinimus. Ir kartais užlanksto taip stipriai, kad nelabai suprasi, ko apskritai joje mokoma ir koks jos turinys. Betgi skamba labai išdidžiai, beveik užburiančiai. Prikabini tokių žodžių, kaip „inovacijos“, „industrijos“, „komunikacijos“, „kūrybinės“, „strateginės“, „medijos“, „multimedijos“ ar „antreprenerystė“, ir studijų programa nušvinta visai kitomis spalvomis. Ir jaunuoliai į jas plūsta, manydami, kad vien tai savaime suteiks progresyvumo.

Trečia klaida – įsitikinimas, kad jeigu aukštoji mokykla nereikalauja išlaikyti tam tikrų dalykų valstybinių brandos egzaminų, tai tų dalykų ir studijuojant nereikės. Tarkime, nusprendžia jaunas žmogus stoti į odontologiją ar burnos higieną, išsiaiškina, kad norint įstoti reikia laikyti ir kuo geriau išlaikyti lietuvių ir anglų kalbų, biologijos ir matematikos egzaminus. Taigi nei fizika, nei chemija, nei informatika niekur čia nešmėžuoja, niekas jų žinių ir išmanymo nereikalauja. Ir kaip vėliau tie jaunuoliai suglumsta ir nemaloniai nustemba, kad, studijuojant odontologiją ar burnos higieną, jau pirmame ir antrame kursuose sočiai atseikėjama ir fizikos, ir chemijos, ir informacinių technologijų. O kas, jeigu šių disciplinų nesimokyta nei vienuoliktoje, nei dvyliktoje klasėse? Tada užgriūna tokia sunkumų porcija, kad maža nepasirodo.

Ketvirta klaida kaip tik su tuo ir susijusi, kad didelis nuošimtis Lietuvos abiturientų visai nepasidomi, ko jie mokysis pirmame, antrame ir trečiame kursuose įstoję į savo svajonių studijas. Paprastai jie turi savo įsivaizdavimą, o jis nuo realybės labai skiriasi. Pavyzdžiui, nemažai stojančiųjų į architektūrą būna įsitikinę, kad didžiąją laiko dalį užsiims menais, ir kaip vėliau nemaloniai nustemba, kai tenka studijuoti chemijos, fizikos, matematinio modeliavimo, technologijų ir kitas svarbias, bet nelengvas disciplinas.

Panašiai ir stojantieji į pramoninio gaminio dizaino studijų programą tikisi daug menų, o realybėje gauna daug mechanikos, fizikos, informatikos ir programavimo. Menai sudaro tik apie 25 proc. visos šios studijų programos struktūros.

Stipriai jaunuolių lūkesčiai su realybe susikerta ir studijų programoje „Multimedija ir kompiuterinis dizainas“. Daugybė čia stojančiųjų tikisi daug dizaino ir menų, o gauna daug matematikos ir informatikos.

Kitaip savo studijas įsivaizduoja ir dalis stojančiųjų į transporto, logistikos studijų programas ar, tarkime, į orlaivių pilotus. Jie taip pat nesitiki, kad teks studijuoti tiek matematikos, fizikos ir inžinerijos. Bet tenka.

Veidai nutįsta ir kai kuriems įstojusiesiems į renginių inžineriją: jie svaigsta apie pramogas ir kūrybiškumą, o du trečdalius paskaitų pirmame ir antrame kurse sudaro tokios disciplinos, kaip algebra, diferencialinis ir integralinis skaičiavimas, fizika, tikimybių teorija ir matematinė statistika, mechanika, elektrotechnika ir elektronika.

„Taip, mes matome daug sutrikusių veidų, – patvirtina Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) prorektorius prof. Romualdas Kliukas. – Pirmą kartą tikrai daug jaunuolių nustemba, kai pasidomi ir sužino, iš ko susidaro konkursinis balas. O antrą kartą nustemba sužinoję, ką ir kiek reikės mokytis įstojus į aukštąją mokyklą. Tačiau aukšto lygio universitetuose studijos būna rimtos ir gilios, niekas kartelės neleidžia vien todėl, kad kažkas kažko nesitikėjo ar kad kažkas vienuoliktoje klasėje tingėjo mokytis fizikos. Priešingai, studentams, kurie jaučia atsilikimą, mes stengiamasi padėti: paprasčiau tariant: tuos, kurie mokyklose nelaikė fizikos ar chemijos egzaminų, taip pat tuos, kurie jaučia turintys spragų matematikoje, šių disciplinų semestrą arba du mokome papildomai. Papildomai mokydamiesi po 2 val. per savaitę, jie pirmiausia užbaigia mokyklos kursą.“

Apibendrinant derėtų priminti, kad prieš bet kur stojant reikia atlikti rimtus namų darbus ir giliai pasidomėti, ką studijuosi, kaip vyks studijos, ir apskritai pamąstyti, ką ketini veikti jas baigęs.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: www.patreon.com/ziniuradijas

Komentarai


Naujausi epizodai