Paskambinkite į studiją

Kraunasi...
Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų - ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Kadaise šaipėmės iš Latvijos, o dabar patys tampame panašūs

10.15 Antradienis 07:07
Gintaras Sarafinas

Mūsų valstybė nyksta ir sensta neįtikėtinais tempais: dar 2001 m. Lietuvos mokyklose mokėsi beveik 604 tūkst. mokinių, o dabar jau tik 322 tūkstančiai. Daugiau nei pusėje (38-iose iš 60-ies) šalies savivaldybių vaikų ir jaunuolių sumažėjo dvigubai ir daugiau, kai kur – net trigubai. Deja, mažėjimo pabaigos dar nematyti.

Tarkime, 1995 m. visoje Ignalinos savivaldybėje gyveno 3140 vaikų iki dešimties metų amžiaus, dabar 0–9 metų vaikų čia jau tik 1133. Arba dar vienas pavyzdys: Skuodo rajono savivaldybėje 1995 m. gyveno 4675 vaikai iki dešimties metų amžiaus, o dabar tokių jau tik 1557. Ir, kaip teigia merai, dugnas dar nepasiektas.

Mūsų šalyje vis daugėja retai apgyvendintų savivaldybių (kai kaimo gyventojų tankumas mažesnis nei 12,5 gyventojų viename kvadratiniame kilometre). Šiandien tokios teritorijos sudaro jau kone pusę mūsų šalies.

Ir blogiausia, kad kai kurie procesai yra nebegrįžtami.

Tai girdėti tuštėjančių savivaldybių gyventojams labai sunku, nes niekas nenori gyventi nepatraukliose, apmirusiose, neperspektyviose teritorijose, bet net šviesiausi protai nesugalvoja, ką tokiomis aplinkybėmis daryti. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, net ir labai išsivysčiusiose.

Tačiau Lietuvos regionų gyventojų požiūriu, jeigu miestiečiams nesinori ateityje išvažiavus iš savo miestų atsidurti tarsi XIX amžiuje, visiems kartu teks galvoti, ką ir kaip daryti, kad valstybė vystytųsi vientisiau. Tiesą sakant, netgi dabartinės valdžios vienas iš pagrindinių šūkių prieš rinkimus buvo regionų gaivinimas ir plėtra. Gaila, bet praėjo treji metai, o jokios ne tik plėtros, bet net regioninės politikos nematyti.

Taigi laukimas visiškai nepasiteisina. Kad būtų geriau, tikrai nereikia laukti stebuklų ar kol pasikeis kelios kartos. Kartais užtenka ir kelių iniciatyvių žmonių. Tarkime, Pabradė gana ilgai merdėjo, bet vienas iniciatyvus žmogus, konkrečiai Sigitas Žvirblis su partneriais, ją prikėlė iš mirusiųjų – sukūrė 2300 darbo vietų už normalų atlyginimą. Jei kiekvienoje dabar apmirusioje savivaldybėje atsirastų po 3–4 tokias įmones, vaizdas visoje šalyje iš esmės pasikeistų, o emigracijos srautai ženkliai susitrauktų. „Bet reikia tokį tikslą turėti ir jo link judėti. Taip pat ir investuotojus reikėtų gundyti, kviesti, siūlyti jiems patrauklias sąlygas. O ne taip, kaip dabar yra Lietuvoje: pas mus visai nesvarbu, ar investuotojas žvalgosi Vilniuje, ar Kelmėje, sąlygos jam siūlomos labai panašios. Europos Sąjungos parama taip pat nepriklauso, ar darbo vietos kuriamos didmiestyje, ar merdinčiame miestelyje. Taip neturi būti, jeigu norime, kad gyvybinga būtų ne vien automagistralė Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir 30 km aplink ją“, – dėsto pats Sigitas Žvirblis.

Kalbant su skirtingais merais, galima pastebėti, kad jie labai didelius lūkesčius deda į centrinę valdžią ir vis laukia, ką ji pasiūlys, ką paskirs, bet ir patys neturėtų būti pesimistai, ir vien tik pasyviai dūsaudami stebėti, kaip jų vadovaujama savivaldybė traukiasi. Reikalingas žymiai didesnis jų aktyvumas, atsakingumas ir originalumas.

Nes palaukus dar dešimtmetį kažką keisti jau bus per vėlu ir vietoj daugybės miestelių ir net rajonų centrų lentelių teks kabinti iškabas „Išsivaikščiojome“. Mat formuojasi tam tikri uždari ratai: jau dabar verslininkas, atvažiavęs į dažną Lietuvos provincijos regioną, gal ir norėtų įkurti gamyklėlę ar kokį padalinį, nes vietovė patogi, infrastruktūra puiki, susisiekimas ir logistika geri, net ir šiokių tokių mokestinių lengvatų yra, bet nėra vieno – kam dirbti, tai yra jau dabar neįmanoma rasti keliasdešimties kvalifikuotų darbuotojų. O neatėjus naujiems investuotojams, išsivaikščios ir tie likę kvalifikuoti specialistai ir tada nebeliks net teorinių galimybių kurti naujas įmones tokiuose regionuose.

Kadaise mes šaipėmės iš Latvijos, kurioje tėra vienas gyvybingas ir klestintis centras Ryga, bet ilgainiui ir patys tapsime panašūs, ir jau, tiesą sakant, tampame. Mums niekaip nepavyks pasiekti, kad gyvybingos būtų visos 60 Lietuvos savivaldybių. Deja, apie 10 jau nebeatgaivinamos nei pinigais, nei elektros šoku. Tačiau kitos dar gali atgyti. Na gerai – ne visos, bet bent vadinamieji dešimt apskričių centrų tikrai galėtų būti stiprūs. 

Naujausiais duomenimis, planuojama, kad Lietuvoje stiprinami bus visi rajonų centrai ir juose gyventojai galės gauti absoliučią daugumą jiems reikiamų paslaugų. Bet štai mažesnių miestelių gyventojai daugumos jų jau nebeturėtų tikėtis (nei sveikatos apsaugos, nei švietimo, nei teisėsaugos), nes gyvenvietės vis mąžta ir valstybė nepajėgi išlaikyti nei mokyklos 13-ai mokinių, nei policininko 200-ams gyventojų. Tiesa, dalies paslaugų jau ir dabar kai kuriuose rajonų centruose nebėra – nei teismų, nei policijos komisariatų, nei aukštųjų mokyklų, nei profesinių, net kino salių, o poliklinikos ir ligoninės stokoja daugybės įvairių specializacijų gydytojų.

Tad pasigirsta svarstymų, kad šiuo metu savivaldybių Lietuvoje tiesiog per daug ir gal labiau vertėtų telktis ir stiprinti visus dešimtį apskričių centrų, kurie šalyje išsidėstę gana tolygiai. Tai leistų racionaliau skirstyti lėšas ir sulaukti didesnio efektyvumo bei geresnių rezultatų. Tarkime, estai pasirinko būtent drastišką savivaldybių stambinimą ir iš 230 savivaldos vienetų liks tik 17. Ten įsitikinta, kad didžiulis susmulkėjimas turi daugiau trūkumų nei privalumų. O pas mus taip nemąstoma, kartais ir išvis nemąstoma, tad mes visada ne projektuojame ateitį, o bėgame paskui pasekmes. Ir piktinamės, kodėl mums taip nesiseka.

 

Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.

Komentarai


Naujausi epizodai